be pavadinimo (1)

Žuvys plaukioja vandenynuose, o vaikai pilvuose. Sausumos ikreliai tyvuliuoja savo jūrose, saugo savo krantus, kovoja, juokiasi, valgo, žaidžia ir netgi turi gelbėjimosi lyną. Apie jį dažniausiai ikreliai nieko nežino. Būdami maži, jie džiaugiasi pastebėdami nors tai, kas aplinkui. Tiesiog krykštauja, jei pavyksta apsisukti ratu. Nenusimena, jei neišeina.
Kaip ir ikrų, taip ir vaikų – nesuskaičiuojama galybė. Tuo pat metu skirtingose vietose į jūras priplūsta aibės gyventojų. Dažniausiai jie puikiai telpa savo krantuose. Vis dėl to yra tokių, kurie susiduria su sunkumais. Vieni per maži – jaučiasi nepajėgūs valdyti tokią imperiją. Kiti, vos užsimezgę, sunkiai telpa į savo jūrą – krantai priversti nemenkai išsitempti. Baisiausia tai, kad viskas vyksta labai lėtai – dažnas ikrelis turi išties stipriai paplušėti, pasistengti, norėdamas nebūti išmestas anksčiau laiko. Jokių pasispardymų, jokių bandymų pačiam praplėsti teritoriją – arba čia, arba ten.
Atrodytų, kai vietos tiek nedaug, kitiems gyventojams nėra galimybių. Iš tiesų, ten verda toks gyvenimas, kad reto vaizduotė atlaiko tiesą. Apie tai nemoko vadovėliai, juo labiau nepasakoja mamos prieš miegą.
Pačiame centre, kaip jau supratote, gyvena vaikas. Jam sausuma – tarsi nepasiekiama tolybė, tad būtent ten, užutekiuose, slepiasi smulkiausieji. Rūšių tiek daug ir tiek įvairių, tačiau visos kažkuo panašios, ir juos išties sunku atskirti. Vis dėl to yra grupė gyventojų, kurie išsiskiria ne tik tuo, kad gali gyventi bet kurioje jūros vietoje, bet ir savo išties įdomia išvaizda. Apvalų jų kūną dengia storas glitus sluoksnis, primenantis drebučius, tačiau toks pat tvirtas kaip grūdintas plienas. Šis išorinis dangalas šildomas ilgų ataugų, kurios be perstojo puoselėjamos – nuo jų priklauso tai, kaip ilgai gyventojai išsilaikys, prisiglaudę prie kurio nors kranto ar akmens. Yra ir kitų ataugų naudojimo galimybių. Šiaip jau šie gyventojai yra smulkūs ir tarpusavy panašūs. Keisčiausia tai, kad jie patys nenutuokia apie save, nors neretai yra išties mąslios būtybės. Jos tiesiog visiškai neturi suvokimo, kaip atrodo, kokio dydžio yra:
–  Girdėjau, vaikas turi akis.
–  O mes turim? Kur vaikas?
–  Kažkur netoliese.
–  Išdurkim jam akį.
–  Va ir išdūriau! Ė, o kur tu?
Šie žodžiai nuskambėjo Žilvino jūroje. Jis – prieš porą mėnesių užsimezgęs vaikas. Nors jūra ir krantai išties stengėsi, prieš įsilesdami valdovą, vietos, pasirodo, vis tiek negana:
–  Ne, tai jie turbūt galvojo, kad aš kažkoks mailius. Kažkoks mažius, kuriam visai nereikės vietos, kur įdėsi, ten ir bus gerai. Nagi greičiau, plėskitės, plėskitės, o tai aš jus, pamatysit, aš jus. Aš jus... apipilsiu ir bus jums. Va taip va bus, – sulig šiais žodžiais jis pamėgina apsisukti ratu, norėdamas priversti jūrą stipriai subanguoti, tačiau jėgų per mažai. Vanduo tik vos vos sujuda – kažkur netoliese pasigirsta inkštimas.
–  Aha. Aha. Tai kas dabar protingas? Gi sakiau, sakiau. Naaa. Plėskitės!
Po šių žodžių stoja visiška tyla. Vaikas tiesiog pavargsta šūkauti – dviejų mėnesių neužtenka, norint iš tiesų pradėti valdyti šią imperiją. Lyg vienišas klejojantis ikras jis leidžiasi sūpuojamas bangų ir prisnūsta. Tiesiog užlūžta.
Tuo metu užutekiuose verda veiksmas. Negana to, kad prarado bičiulį, Kokas buvo stipriai prispaustas kažkokio keisto objekto, kaip pats sako, – dabar yra išties įniršęs ir sklaidydamasis bando įtikinti kaimynus reaguoti į tai, kas įvyko.
–  Juk negali būti, kad ėmė ir pradingo. Pats buvau šalia, kartu išdūrėm vaikui akį! – šūkčioja jis, vis bandydamas atitiesinti nulenktas ataugas.
Bėda, kad vargšelis pagarsėjęs kaip nepamainomas bėdų nešėjas. Praeitąsyk, kai jūrą valdė Karilė, šis pripasakojo neva ji norinti išvalyti vandenis nuo bereikšmingų gyventojų, vadinasi, jų. Išsigandę draugai, kaimynai, tos grupės ir kitų grupių atstovai susivienijo, sutelkė pajėgas ir tuoj pat atakavo, net nesusimąstę, ar jis sako tiesą, ar meluoja – baimė vedė į priekį. Viskas baigėsi tuo, kad didžioji dauguma jų iš tiesų buvo sunaikinti, bet ne todėl, kad Karilė būtų taip norėjusi – šie tiesiog nebuvo pasiruošę tokiam žygiui – jūroje gleivių kvapai susimaišo ir reikia turėti labai aiškų tikslą, vedantį pirmyn, neleidžiantį nukrypti ar gręžiotis. Jūra nežino žodžio atgal, tik pirmyn. Kitu atveju, užmiršęs ar pametęs kur bangose tikslą, tampi visa ryjančios jūros auka. Taip ir nutiko aniesiems. Neregėto masto laidotuvių būta – dėl jų, žinoma, kaltinamas buvo tik Kokas.
–  Nagi! Kovokime, neleiskime, kad mus naikintų! – bergždžiai bando įtikinti.
Minia išsiskirsto, ir jis lieka vienas su savo priplotomis ataugomis, kurios jau nebemaišo – pats dabar jaučiasi lygiai taip kaip jos. Nusivylęs aplinkiniais ir savo nesugebėjimu įtikinti, jis lėtai slenka namų link. Kliūva už akmenų, ilgesnių žolių, nusibrėžia dalį drebutinio sluoksnio į pusiasalio, išsikišusio giliai į jūrą, kraštą. Kokas juda pirmyn, tik vedinas noro pagaliau pailsėti ir apmąstyti, kas įvyko ar kas dar įvyks.
Apgliaumijęs ir glitus užkaboris paskleidžia nemalonų kvapą, ir vargšelio susiraukusi kakta pagaliau išsilygina, susiformuoja dvi išraiškingos duobutės veide, – namai jau čia pat. Jau po sekundės jį apspis pasakojimų ištroškę vaikai, o žmona paburbės, kur taip ilgai šlaistėsi. Tai nudžiugins – vadinasi, pasigedo. Jis, žinoma, nesakys, kad su draugu leidosi plukdomi srovės tolyn. Tada suskambs šaukštai, ir prasidės pietų liturgija. Turėtų prasidėti.
–  Aš toks vienišas jaunas jūreivis. Vienišas! Mindau svetimo miesto gatves! Gatves?... Ne, ne. Glostau ataugas, gal dar pakils? Va taip! – jis tiesiog nesitveria savame kailyje, išgirdęs trypčiojančios kojos garsą.
Kuo arčiau savo užkaborio jis šliaužia, tuo rečiau tai girdėti. Kaip ir kiekvienąkart. Kai Kokas visai visai prisiartina, koja, atrodo, susigėsta taip ilgai delsusi ir, apsivijusi jį per vidurį kūno, įsitraukia paskui save.
Apvalaus būsto sienos iš vidaus irgi pažaliavusios, vietomis suskeldėjusios ir apvarvėjusios glitėsiais – jie dar nespėję galutinai pridžiūti prie lubų, kurias Kokas taip rūpestingai lopė. Lubos visada stengiasi paglostyti galvą, tačiau niekaip nepavyksta – gyventojai mažesni už namo aukštį. Pačiame centre didžiulis gelsvas rutulys – jame, vienas kitą apviję ataugomis, miega vaikai. Kuo skiriasi ir kuo panašūs, iš pažiūros sunku suvokti – reikia laukti, kol nubus ir ims kalbėti.
Kokas, įsiurbtas vidun į savo karaliją, lėtai slenka rutulio link. Penki šliaužtukai pirmyn, vienas į kairę ir vėl trys pirmyn, tada laiptelis aukštyn – centras juk visada būna iškiliausia vieta. Maršrutas gerai pažįstamas ir neverčiantis abejoti – jau po akimirksnio jis atsišlieja šalia snaudžiančių vaikų ir, nunarinęs galvą, mąsto. Liūdesio nematyti, džiaugsmo taip pat – lyg panirus į gilųjį transą. Koko žmona šliaužioja kažkur aplinkui, retsykiais užkliūdama už pasitaikiusio akmenuko – čia ji gyvena dar neilgai. Vos tik ji užkliudo didesnį akmenį, sukyla vaikai – išsigandę, kad atėjo svetimas, jie kelia sumaištį ir bando atkreipti dėmesį. Išgirdusi nerimo balsą, mama ištiesia ilgiausią savo ataugą-koją ir apglėbia visus, ligtol ramiai snaudusius. Mažieji veikiai nutyla – savas gleivių kvapas suveikia it migdomieji, ir šie vėl ramiai sapnuoja.
Neilgai trunka šioji mistiška ramybė.
–  O, tai nuostabi idėja! – sušunka Kokas, suplodamas jau atsitiesusiomis ataugomis ir nutraukdamas tylą. Vaikai vėl prabunda, tik šįsyk galutinai išsiblaškę.
Tuo pat metu pabunda ir jūrų valdovas. Prasimerkusios jo akys nežino, kur žiūrėti. Du obuoliai vartosi, ieškodami to, kas pažadino, kas privertė suklusti, tačiau jūra atrodo visiškai rami. Jokio judesio. Vaikas vėl pabando apsisukti – gal tas kažkas už nugaros? Jis vis dar nepajėgus apsigręžimui – tuoj pat sugrįžta į padėtį, kurią bandė kardinaliai pakeisti.
–  Eei. Jūs nežaiskit su manim. Jūs taip nežaiskit, sakau, o plėskitės greičiau. Oi kaip spirčiau iš kojos tiems krantams. Taip spirčiau! Erzina čia mane, miegot neleidžia. Aha, aha. O ką veikt man dabar, ką? Pažiūrėk į tašką B, tuoj išmoksi karatė, ane?
Pasimetęs jis nenustygsta vietoje, blaškosi, šūkčioja beprasmiškus žodžius, kol nuvargęs supranta, kad nieko padaryti negali. Įsmeigia tuščią žvilgsnį į vieną iš pusiasalių ir tiesiog laukia, kas vyks toliau.
Koko namuose vaikai be galo susidomėję – ataugos neįtikėtinai pakilusios ir vos telpa. Kad kiek ir pradurtų lubas. Mažieji gaudo kiekvieną tėčio žodį, stengiasi suprasti, apie ką jis kalba.
–  Tėti, ką sumąstėte?
–  Tėveli! Papasakok, paaasakok greičiau!
–  Tėti, pasakok, mūsų laikas yra senkantis. Jis trupa.
Žmona taip pat suklūsta – nustoja šliaužioti ir laukia paaiškinimo, kodėl reikėjo prižadinti vaikus. Kas gali būti svarbiau už jų miegą?
Kokas nieko nesako, tik švytėdamas sukasi ratais po užkaborį ir dėlioja mintyse planą. Jis jaučia, kad negalima elgtis kaip kadaise – reikia veikti vienam, tyliai, negirdimai, iš lėto, gal net neleidžiant kitiems suvokti, kad tai kažkoks planas. „Tegu viskas vyksta natūraliai“ – tarsteli sau ir išslenka lauk, nieko nepasakęs žmonai ar vaikams. Šliaužia ten, kur šliaužiasi, kur jaučiasi nešamas.
Nors per tą laiką, kai vyko apmąstymai, spėjo sutemti ir aplinkui nė vieno gyvo padaro, arba jie slepiasi išties puikiai, Kokui vis rodosi, kad kiekvienas užkaboris knibždėte knibžda gyvių, trokštančių pasigvelbti jo kolkas neįgarsintą idėją. Jis tarsi girdi pašaipas ir juoką, kai yra badomas pirštais už visus, tąkart pranykusius jūroje, girdi, kaip tolsta jo gleivėtųjų palikuonių balsai – vaikai nusisuka ir šliaužia tolyn, nusivylę tėčiu, o žmona stovi ir tylėdama spokso į vyrą – jam atrodo, kad ji visai prapuolusi. Kokas stipriai nusipurto, bandydamas išblaškyti, jo manymu, visai nerealų vaizdinį – jis įrodys, kad buvo teisus.
Kaskart, stipriau užkliuvęs už žolės, jis pasitikrina savo ataugas, ar kuri dar nenukrito, ir toliau leidžiasi nešamas srovės – savo minčių, sukurpusių, jų ir jo manymu, tobulą variantą. Galvoti nereikia – planas jau tupi įrėmintas atminties kampučiuose ir neketina trauktis. Štai jau pusbrolio Stafilo užkaboris, iš anksto pranešantis apie save išskirtiniu tvaiku – juokėsi, ir pusbrolis juokėsi, prisimena Kokas. Ir jis badė pirštais po ano karto. „Dabar bus kitaip“ – sumurma po nosimi. „Dabar aš badysiu pirštais“.
Kuo toliau Kokas plaukia, tuo dažniau užkliūva už akmenų, pameta tai vieną, tai kitą ataugą, kol jos tampa nebereikalingos – toli jūroje nėra už ko tvirtintis – belieki tik tu ir ji. Kvapai jau kurį laiką išnykę. Dėl to jis nesijaudina – vadinasi, viskas krypsta į tą pusę, į kurią suplanuota. Gilūs vandenys siūbuoja keleivį kur tik panorėję, vėto lyg audroje pasimetusį laivą. Būtent tokie vienišiai dažniausiai klaidina visus, esančius netoliese – niekada nežinai, kas atsitiks. Arba jie iškils su tokiu griausmu, kad neliks nieko kita kaip stovėti ir stebėtis, arba pasigirs lūžtančio medžio garsai – jūra pasiglemš dar vienus entuziastus. Šiaip jau svarbiausia jūroje – tikslas, nesvarbu ar klaidingu keliu vedantis, ar tiesiu, tik turėdamas jį, turi galimybę į tuos 50 procentų sėkmės.
Kovoja ir vaikas. Tik ne su jūra kaip Kokas, o su krantais. Visaip bando nepaslankiuosius išjudinti, tačiau jie vis laikosi savo. Valdovui net ima rodytis, kad jo imperija susimokė su sausuma ir nori kuo greičiau išguiti lyg kokį įsibrovėlį.
–  Čia jūs taip tyčia, ane? Kad aš blogai jausčiausi? Tai... Taaaip. Jūs tik pasakykit, aš koja pabelsiu kur virš savęs, ims mane ir ištrauks iš čia kas nors. Labai juokinga. Šiaip jau žadu būt geras valdovas, jei norit žinot. Vat taip. Tai geriau nesipykit su manim, nes... Nes aš jums kitą blogesnį čia atvesiu, o tada... Tada nusikvatosiu.
Vaikas ir toliau tęsia savo kalbą, kurios, deja, krantai negirdi. Šneka valandą, dvi, tuoj trečia prabėga. Kartais nutyla ir pamiega, pasijutęs pavargęs, o iš tiesų mintyse kuria, ką pasakyti nubudus.
Kokas irgi kalba, tik su savimi. Drąsina, kadgi jūra ne bekraštė, kad kažkur yra tas, vardan kurio jis taip sunkiai kenčia. Kokui atrodo, kad jau gerai žino, ką sakys sutikęs, kaip elgsis, todėl yra visai ramus. Kai taip pagalvoja, pasistoja jo nosies plaukeliai. Jam atrodo, kad junta kažkur netoliese vaikų glitėsių kvapą – ši iliuzija paskatina nesustoti.
Kartais, stipriau apkabintas jūros bangos, jis girdi, kaip žmona krinta žemėn, užkliuvus už akmens jų užkaboryje. „Akmenis surinksiu. Visus. Tik palauk. Čia toks reikalas. Mano reikalas“ – tarsteli ir toliau plaukia.
Sutemsta naktis, ir abu kovotojai užmiega. Greitu žingsniu ateina rytas, ir viskas sukasi nuo pradžių. Tos pačios šnekos, tie patys judesiai, tie patys garsai, tik laikas kitas.
„Mūsų laikas senkantis. Jis trupa“ – sakė vienas Koko vaikų. Iš tiesų, laikas lyg didelis smėlio luitas po truputį byrėjo į vaiko bambą, į Koko užkaborį, tačiau didžioji dauguma pro šalį – taip praslinko beveik septyni mėnesiai.
Kokas vis dar plūduriuoja jūroje, nuvargęs, nusikamavęs, tačiau neužmiršęs tikslo. Tiesa, gerokai pilnesnis ir pastebimesnis nei prieš tai. Ko gero, bus prisigėręs jūros vandens ir paprasčiausiai išsipūtęs. 
Jau žiojasi kažką sakyti, bet staiga atsitrenkia į keistai minkštą daiktą. Iškart suvokia, kad tai ne jūros banga – šios jau daugsykių įrodinėjo jėgą ir viršenybę. Atmintyje tupintys prisiminimai bando lįsti į paviršių, į tą dieną, kai dingo draugas, tačiau visuma niekaip nesusidėlioja – jis taip ir nesuvokia, kad jau įveikė jūrą, kad jau yra visai šalia to, pas kurį plaukė.
Tuo metu vaikas pirmąsyk spiria į krantą. Lyg ir nenorėjo dar taip elgtis, tačiau gerai apsvarstė viską, paskaičiavo ir nusprendė, kad atsakas į prašymus per menkas. Iš tiesų, jis tiesiog pavargo gyventi nuolatiniu laukimu, vienas kalbėti su savimi ir neišgirsti kitų, apie kuriuos jau nutuokė, tačiau gerai nežinojo „Juk negaliu būti visai vienas. Juk negaliu“ – sakydavo sau jis. Žinoma, nuo vieno spyrio niekas nepasikeičia. Jis apsisuka ratu – šitą per tiek laiko jau išmokęs – ir didžiai nustemba, išvydęs sau prie kojos kažkokį mažą padarą.
Tą pačią akimirką, kai vaikas įsmeigia žvilgsnį į nepažįstamąjį, Kokas išgirsta nuo gleivių duslų žmonos ataugų pliaukštelėjimą ir suvokia, pasiekęs tikslą. Tačiau tuoj pat suvokia ir tai, kad nežino, kaip elgtis. Viskas, apie ką mąstė jūroje, tiesiog nublanksta, nes Kokas paprasčiausiai negirdi vaiko. Jis jaučia valdovą esant šalia tik tada, kai šis sujuda.
„Vadinasi, belieka laukti, kol jis susidomės manimi“ – sumurma Kokas, kiek nusivylęs savo smegenimis ir pačiu savimi.
Ilgai laukti nereikia – vaikas, jau nemenkai susidomėjęs būtybe, sustingusia it statula prie jo kojų ir, iš šono atrodytų, garbinančia didįjį jo kojos pirštą, staigiu judesiu apsiverčia žemyn galva ir, prikišęs vieną savo obuolių visai arti Koko, ištaria:
–  Kas tu? Iš kur tu? Kodėl tu čia?
Iš susidomėjimo išsiplėtę vyzdžiai šnairuoja į visas puses, nužvelgia pakeleivio apvalumus ir laukia atsakymo.
Kokas žiopčioja lyg žuvis, negaunanti įkvėpti oro, sekundę atrodo, kad ims ir išplauks pilvu į viršų. Klaidingą įspūdį jis veikiai išsklaido, atšaudamas:
–  Draugas. Iš draugų šalies. Nes tu mano draugas.
Pačiam Kokui šie žodžiai nuskamba kiek netikėtai, lyg ne iš jo burnos išleisti, ir jis jau nori kaltinti savo smegenų dėžutę neapdairumu, tačiau vaikui, rodosi, šis atsakymas tinka – jis smagiai sukrykščia. Tai išgirdęs, Kokas keistai nusiviepia – matyti, kad draugo idėja visada buvo šalia – jis nebesistebi.
Tuo metu vaikas keliskart stipriai spiria į krantus, vis šnekėdamas:
–  Kai vienas buvau negalėjo pasijudinti, dabar irgi stypso gražuoliai. Tuoj aš jus praplatinsiu, tuoj... Nu tikrai atsibodot jau!
Kokui visai nerūpi, ką tauškia valdovas – jis jaučia, kad kažkas keisto vyksta su jo kūnu. Taip smarkiai degina vietą, kurioje būta pagrindinės ataugos, kad norisi klykti, tačiau laikosi. Netrukus visa tai praeina, ir jis jau nori kažką sakyti vaikui, tačiau pajunta stiprų purtymą.
–  Oi kokia tavo smagi uodega. Juk uodega? – šneka vaikas, siūbuodamas Koką už ką tik išdygusios keistos riebios ataugos. Ji visai neprimena tų, kurios krito pakeliui, tačiau jau po akimirkos mažasis suvokia, kaip ją valdyti. Ne tik suvokia, o labai gerai junta, ką atauga galinti.
Veide įsirėžia dar gilesnės duobutės – jose skęsta Koko žmona ir vaikai. Lyg mini kopijos prapuola veido linkiuose, o smulkusis keleivis ilgina ataugą, tiesia ją vaiko galvos link – kur ji yra, atsekti nesunku – ten, kur balsas. Visa, kas svarbiausia, visada būna aukščiau. Tik retais atvejais ši taisyklė apsiverčia.
Kuo ilgesnė darosi atauga, tuo labiau plonėja ir vaikas nepastebi, kaip ji ima kedenti plaukus, tarsi šukuoti, lįsdama vis giliau. Pamažėle vykdydamas savo planą, Kokas tarsi mintyse mato, kaip po jo kojomis gulasi visi šliužai ar kiti jūros gyventojai, kaip jie ploja savo ataugomis ir šūkčioja paskatinančius žodžius. Jis taip pat mato, kaip pusbrolis Stafilas susiriečia į kamuoliuką ir susigėdęs dūlina tolyn. Tai priverčia Koką dar labiau išsišiepti nei pirma.
Atauga suplonėja jau iki nematomo dydžio ir yra pasiruošusi atlikti darbą. Pastaruoju metu tapęs apatiškas ir vangus, vaikas keliskart spiria į krantus, vedinas jau nebe įsiučio ar išerzinimo, o veikiau įpročio, susiformavusio stebėtinai greitai. Meta žvilgsnį ir į Koką – jis nebepanašus į tą, kuris iš pradžių klūpėjo palei kojas – jo galva susikeitusi vietomis su pilvu ir pastebimai sumažėjusi. Galima sakyti, beliko tik ta bjauri atauga. Kad tai vis dar tas pats Kokas, vaikas junta intuityviai, pasikliaudamas vien nuojauta.
Atauga, gavusi nebylų Koko leidimą, staigiai įlenda gilyn – jau ruošiasi užbaigti tai, kas pradėta, bet jūra netikėtai subanguoja ir nubloškia landūną žemyn. Jis šiaip ne taip prisitvirtina prie kažkokio neaiškaus akmenuko ir laukia, kas vyks toliau. Vaikas prisimerkęs ir sunkiai suvokia visa tai, kas darosi.
Jūra vėl stipriai subanguoja, dabar jau nesustodamas taškosi vanduo į šalis, krantai prasiskiria ir lynas ima traukti vaiką pro skylę, susiformavusią apačioje. Kokas džiugiai nusikvatoja – jam atrodo, kad nugalėjo valdovą. Viduje šoka didžiulis džiaugmas, kuris veržiasi ir į viršų, tačiau negirdėti nei žmonos ataugų pliaukštelėjimo, nejusti vaikų glitėsių kvapo. Sekundę sušmėžuoja senasis Koko pavidalas, jo žvilgsnis krenta į užkaborį, dabar jau nuplautą vandens, tačiau jau tuoj grįžta baisioji atauga. Stipri vandens srovė, sekundę, atrodo delsusi ir lyg laukusi pasirinkimo, netrukus nusineša tai, kas liko iš Koko. Viena kova baigiasi, prasideda kita.