Su.Sapnuotas

Plokštės sidabro nebuvo jo vergės-
Kas naktį veidas vis kitas.
Akių vokuose šokinėja miražai,
Nuo dausų atsivilkę:

Jau išėjus senolė sukvietė giminę-
Salės pilnos.
Virė jie košę ir ją valgydino.
Lygiai taip, kaip toji maitindavo juos-
Manų kruopom...

Pabiro.


Salės auštant nebūties pritvinkę,
Akys atmerktos ir veidrodis skilęs:
Ją priėmusi žemė.


Nepasiliko.