Dėl to susitarėme

Dėl to susitarėme. Ta nosis tikrai kyšojo, visa kita buvo lygu, lyg mažytė krūtinės siena, o nosis – visiškai nepavykusio protesto trikampė vėliava. O ant jos niekas negalėjo užlipti – per daug darbo, viršun viršun, po aplink šnerves, gal ant galiuko, ir čiužt žemyn. Gal balandžiai kokie truputį išsilaikytų, bet ne geriau, nei sniegas. Visas biustas buvo kažkada seniai išlietas ir pastatytas priešais sieną, pasodinti keli medžiai aplink, ir viskas. Tačiau gali būti, jog medžiai jau augo, tik ta nosis, veidas visas, atsirado vėliau, kaip koks nemandagus svečias mano mieste. Kaip koks asfalto bijantis vaikas, gal tikrai, seniau piešdavo peles ant žemės, tai jis ir gąsdindavosi jų.
Akmuo veide – ne kažin ką. Palieki nakčiai, gal netgi kelioms dienoms, ir vis tas pats sugrįžus. Tik ant suoliukų aplink sėdi vis kitokie, kuriem ta nosis netrukdo.
O su Jonu sutarėme, kad mums ji svarbi, tas išsikišimas, uodžiantis gatvelių prarytus lapus ir lietaus vandenį, kaip viskas susimaišo, ir kvepia moterų kvepalais, jų čia nemažai praeina. Jonui jos patinka, man ne, bet nieko, jis mano berniukas, jis mane bučiuoja, kad net lydosi kūnas, kurį ryte kažkas šaltą padeda ant lovos, pataisytą, paruoštą užsidirbti gerai nuotaikai.
Mudu daug vaikštome, ieškome skulptūrų arba bažnyčių pasėdėti ir pasiilsėti. Vis pajuokaujame, kad šitaip besielgiant iš mūsų bus atimti tikri pakvietimai į dangų. Aš manau, kad jie tik būsiu pakankamai maloni su kvailais ir blogais žmonėmis, mane supras, ir leis kaip apdovanojimą pasiimti vieną laisvą kvietimą, į užkulisius, kur tikiu, visi angelai pavargę šluostosi prakaitą po pasirodymo, o vakare eina į miestą paūžti, išgerti tiek kokteilių, kiek nuodėmių pridirbau. Su Jonu nenusidedu, su Jonu darau saldesnius dalykus.
O kitais kartais kalbame kad ir apie nosis. Jam tai gal visai nerūpi, o man jau svarbu, kad žiemą ją gražiai apsnigtų. Gal tik ant vienos ir laikysis visos snaigės, visa gvardija, varveklių angarai šnervėse ir paradų paradai ant lūpų. Kaži, kai skulptorius formavo jas, ar pataisė pačią formą? Kiek kartų, kaži. Ar galvojo, kaip jos bučiuojasi, nes, dievaž, nežinau, kam jos dar naudingos. Bla bla. Nekalbu daug, tiek pat neklausau. Tik Jono gal. Kai jis vairuoja ir lenkia ką nors, kai sustoja, nusisega diržą ir liepa man išlipti, o aš nelipu, svajoju, kaip jis pradaro visus langus ir liepia sėsti ant galinės sėdynės, kaip geriam sultis ir juokiamės. Bet jis nuveda mane namo, jo mama padaro arbatos ir mes juokiamės, bet ten ne toks juokas, koks man tiktų. Man tiktų kikenimas, vėliau – krūtininis juokas, kad net springčiau. O čia mandagu, viskas taip, kaip ir turi būti svetimam žmogui atėjus į kompaniją, kur visi per daug gerai pažįsta vieni kitus. Ak, kaip nekenčiu tokių išsikišusių nosių. Aš verta daugiau. Aš verta didelio tuščio buto su gražiu vaizdu, ir tik mano, Jono ir kokios naminės katės popietės. Jei turėčiau katę, mėgčiau jai užduoti per pasturgalėlį, nes ji garantuotai kakotų, kur papuola. Aš jaučiu tai. Nuo manęs gyviai slepiasi lyg ką negero padarę, bet kadangi jie ne mano, tai to ir nepastebiu, bet jei būtų mano, netgi įsivaizduočiau dalykus. Jonas tikslus. Jam ta nosis visai neįdomi, tiesa, pripažino jis jos dydį. Man ji patinka. Patinka ir kitų skulptūrų nosys – keik jos daug pasako apie menininko gabumus – jie tikroviška, ji moka įkvėpti gyvybę, cha cha, o jei tai kauburėlis ir skylutės – nieko, jis ateivis, nemokantis prisitaikyti, kaip kitaip, jei nemoka paprastų šitos žemės dalykų.
O aš moku. Tik visada nieko neprisimenu. Lieku namie, ilgai lieku, nemiegu visada, tik kartais mane užmigdo. Jonas tai daro, nežinau kaip, bet šiurkščiai tiktų. Jis liepia. Išpučia šnerves, ir piktai šnairuoja. Aš negirdžiu nieko, man nereikia.

Aš neramiai vartausi labai daug, ne tik kai guliu, bet ir kai einu. Gatvėje tiek daug vietos, apsuptis tarsi man būtų surengta, tik neiks nepultų, nes aš nepavojinga, gal netgi miela, mano oda vienpusė, nieko neslepiu, net gi Jono, kuris taip bijo tokių gatvių. Jis lieka namie, užrakina duris, tik paštas jam leidžia suartėti su žmonėmis – jo laiškai visuomet registruoti, todėl kai džiržgia skambutis, beveik žinai, kas ten bus už durų. Kaimynai mūsų nelanko. Na, gal aš kalta, nes kartą atėjo iš apačios ir pyko, ryte, ar galima taip su pelėdom, kad garsiai vaikštome. O mes tą naktį mylėjomės kelis kartus, aš žaidžiau pelytę, šmurkštelėjau į savo landelę ir slėpiausi, kol galiausiai prabilau moters balsu. Taigi buvom išbarti, o tada aš nutaisiau piktą miną, ir liepiaus jai eiti iš čia, nes aš išvis nevaikštau, o skraidau, štai jiems visiems kažkas kvailas galvose vaikšto. Tarakonai gal. Tik kai pasiūliau dichlofosą, supratau, kad peržengiau ribas, nes geriau būtų kitaip. Aš tai daug su savimi kalbuosi, aiškinuosi, kaip kas. Iš mūsų trijų nei aš, nei Jonas tąkart nebuvome liūdni, bet iš apačios... Visa ypata apsiniaukė, taip slogiai. O tądien iš tikrųjų lijo, aplijo kiemą, ir viskas truputį tyliau triukšmavo.
Tada aš išėjau į miestą, ir tada tą nosį pamačiau. Išvis, jei galėčiau įsimylėti skulptūras, įsimylėčiau. Kaži kas man jose patinka, tas sąstingis, fantazijos apie tai, kaip jie pabunda, bet lieka iš akmens, ir mūsų ryšys todėl vis tiek neįmanomas, vaikučiai širdy akmenys būtų. Bet jeigu ką, tą vyrą su nosimi įsimylėčiau. Ten jo tik biustas, nieko daugiau, net nepaeitų jis, o aš ir neneščiau nei prie Vilnelės, nei prie gatvės, prie Onos bažnyčios kita skulptūra, geriau nepykdyti jų. Tik įsivaizduoti reiktų, kaip garsiai jis bute eitų, temptų kojas kaip koks sunkus sunkus įsivaizduotas Golemas. Visiems visiems į burną sudėčiau bučinį, ir tegu daro, ką nori.
Aš neskaičiau jokių religinių knygų, nieko, įdomiuosiuose faktuose radau Golemą. Papasakojau Jonui žodis žodin, ką apie jį rašė, ir niekas, joks žodis nesujudino mano vyro. Jis, aišku, didžiuojasi manimi, mano, kad esu protinga, nes tikrai nekalbu kvailų dalykų, aš tik galvoju. Ir visada bijau, kad kokia mano neišugdyta siela. Nebemėgstu eilėraščių, nebeskaitau nieko įdomaus, valgyt nemoku gaminti, nesportuoju, tik prisėdu ant suoliukų ir matau, kaip kiti praeina, ir gyvena man patinkantį mano gyvenimą. Iki to ilgai mokiausi, kol baigiau ir ėmiau būti su Jonu. Nežinau, kaip jis atsirado, jis daug kalba, aš pamirštu.
Greičiausiai gimė kažkaip man Jonas. Na, pirma mamai, o paskui man, čiūkšt, ir atsirado, kaip voverytės, žvėreliai visi kiti, kurie maisto prašo. Tiesa, sutikau tai jį stotelėj, laukiau 53 autobuso į Akropolį, reikėjo vazonėlio ir dar šampūno gražaus mano gražiems plaukams. Jonas šypsojosi, sekė iš paskos, antrą kartą kai pamačiau, pasisveikino, ir taip mes dabar sveikinamės kiekvieną rytą. Kai mokėsiu, padarysiu jo skulptūrą, ir nosį gražią, nes dabartinė man pati negražiausia. Pasakiau. Jonas nė iš tolo neprimena skulptūros, Jonas garsiai vaikšto, Jonas gyvena su manimi, Jonas yra geresnis kalbėtojas, Jono žiemą neapsnigs – aš neleisiu, nes neleisti yra viskas, ką išmokau kalbėdamasi su savimi.