Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Besisukantys snaigių sūkuriai, tylūs ir šalti vakarai, šiugždantis tarp kojų sniegas ir žvarbaus vėjo švilpimas man visada primena Jį. Kai baigiasi žiema, ateina pavasaris, ir atrodo, žiema jau niekada nebesugrįš. Tačiau ji visada sugrįžta. Bet kad Jis niekada nebegrįš — dėl to aš esu tikra.
    Viskas prasidėjo 2010 metų vasarą. Mokslo metų baigimo progą su klasiokėmis nusprendėme atšvęsti Palangoje. Tik griežtai visos prisiekėme — jokių bernų. Mūsų tos vasaros šūkis buvo: „Dienos ir naktys — tik merginoms! “. Na, bent jau turėjo būti... Bet visas kortas sumaišė Jis. Jis įsisuko į mano gyvenimą tarsi viesulas — visiškai nelauktai, staigiai, ir apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis.
    Vaikinų buvau turėjusi ir ankščiau, bet jiems aš niekada nejaučiau to, ką jaučiau Jam. Visi jie buvo tiesiog atsitiktiniai mano gyvenimo pakeleiviai. O Jis buvo išskirtinis. Aš tai pajutau iškarto, pačią pirmą mūsų pažinties dieną. Nors turiu pripažinti, kad mūsų pažintis buvo gana banali. Tą popietę su draugėmis gulėjome paplūdimyje, deginomės ir pliurpėme. Prie mūsų priėjo keturi puikiai atrodantys vaikinai. Jie ėmė mus kalbinti ir netrukus įsitaisė šalia mūsų. Jis mane pastebėjo iškarto, kaip ir aš Jį. Visą tą laiką aš nieko nemačiau aplinkui. Tik save ir Jį. Ir nors mes ten prasėdėjome kelias valandas, aš išėjau nežinodama nei vieno Jo draugo vardo. Jis mane absoliučiai pakerėjo. Jo žydrų akių žvilgsnis, Jo kvapas, Jo drėgni susitaršę plaukai, balsas, šypsena. Negalėjau Jo išmesti iš galvos. Pirmą kartą gyvenime taip jaučiausi. Viena mano pusė juokėsi iš savęs, kad elgiuosi kaip įsimylėjusi, o kita pusė nekantravo su Juo vėl susitikti. Kitą rytą sulaukiau Jo skambučio. Kvietė į pasimatymą. Negaliu nupasakot, kokia laiminga buvau. Tarsi pirmą sykį eičiau į pasimatymą. Nors stengiausi išlikti šalta ir nepamesti galvos, man nepavyko.
    Vis daugiau laiko praleisdavau su Juo. Draugės ėmė širsti ant manęs, kad nesilaikau priesaikos, bet man buvo nė motais. Nebegalėjau nė dienos be Jo ištverti. Jis man buvo tarsi narkotikas, tarsi sausrai vanduo. Klasiokės mane perspėjo, kad nebūčiau tokia naivi, vadino Jį „mergišiumi“, sakė, kad liksiu sudaužyta širdim. Bet aš žinojau, kad Jis man jaučia tą patį.
    Vasara ėjo į pabaigą, bet mes buvom tvirtai nusprendę, kad mūsų draugystė dar tik prasideda. Abu buvome iš Kauno, todėl vasarai pasibaigus grįžome į gimtąjį miestą. Jis pardavė savo butą ir mudu apsigyvenome pas mane. Viskas klojosi puikiai. Jis dirbo, o aš studijavau. Visą laisvą laiką praleisdavome kartu. Kadangi visiškai neskyriau laiko draugėms, jos nustojo su manimi bendrauti. Bet man nereikėjo nieko, nes aš turėjau Jį. Jis man buvo visas pasaulis.
    Per mūsų pažinties metines atsitiko nuostabus dalykas — aš pastojau. Kol kas buvau nutarusi Jam nesakyti to. Kai mūsų vaikeliui buvo keturi mėnesiai, ir supratau, kad jau nenuslėpsiu pilvuko, pasakiau. Jo reakcija mane suglumino. Iš pradžių Jis šypsojosi, bet Jo akyse aš mačiau liūdesį, o tada Jis pravirko. Bet man atrodė, kad Jis verkia ne iš laimės. Aš klausiau Jo, kas yra, bet Jis tvirtino, kad be galo džiaugiasi, jog turėsim vaikelį.
    Tačiau bloga nuojauta man nedavė ramybės. Kokių dalykų aš tik neprisigalvojau — kad Jis turi kitą, kad manęs nebemyli, kad mūsų vaikas Jam visiškai nereikalingas. Sulig kiekviena diena mano spėjimas, kad kažkas ne taip, vis didėjo. Nusprendžiau Jo klausinėti tol, kol Jam trūks kantrybė. Ir man pavyko. Jis sunkiai atsiduso ir įteikė man kažkokį voką. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Akimirką pamaniau, kad neįstengsiu jo perskaityti. Greitai perbėgau jį akimis. Laiškas iš ligoninės. Pačioje apačioje perskaičiau paryškintus negailestingus žodžius: diagnozė — kepenų vėžys.
    Tą akimirką mūsų kartu kurta ateitis man subyrėjo į šipulius. Ašaros ėmė lietis upeliais. Maldavau Jo, kad pasakytų, jog tai tik blogas sapnas, kad tai netiesa. Bet Jis tik liūdnai žiūrėjo į mane ir prašė nusiraminti.
    Kiti trys mėnesiai man prabėgo tarsi sapne. Juos aš atsimenu kaip pro rūką. Atsimenu tik šlykštų ligoninės kvapą, visur skubančias seseles, beviltiškai rankas skėsčiojančius daktarus, baltas snaiges už lango, bemieges naktis, ramų Jo kvėpavimą, spurdantį vaikelį pilve ir mylinti Jo žvilgsnį. Žiauresnio jausmo nėra, kai matai savo Pasaulį, iš lėto gęstantį savo akyse. Tai jausmas, kurio neįmanoma nupasakoti. Tai žino tik žmonės, kurie yra patyrę tą patį. Tačiau aš turėjau vilties. Ir Jis turėjo vilties.
    Jam po truputį ėmė gerėti. Mano širdis buvo kupina džiaugsmo. To paties svaiginančio džiaugsmo, kaip ir per mūsų pirmąjį pasimatymą. Gyvenimo džiaugsmas sugrįžo, kitą dieną aš nusipirkau kūdikėlių parduotuvės katalogą, norėjau, kad kartu išrinktume lovyte, drabužėlius, žaisliukus... Tačiau mane pasitiko liūdnos daktaro akys. „Apgailestauju, bet mes Jį praradome“. Šie žodžiai dar iki dabar dažnai grįžta mano atmintin. Žodžiai, kurie sugriovė mano gyvenimą. Tačiau aš nepasidaviau. Dabar gyvenu dėl Jo atminimo, ir dėl Sūnelio. Tai brangiausia dovana, kurią Jis man paliko, ir vardan dėl jos aš dabar gyvenu. O Jį visada prisimenu, ypač karštą vasarą, ir šaltą žiemą, kai snaigių verpetai blaškosi lyg neramios sielos...
2012-09-27 20:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-09 19:30
Šnekorius
Teko nusišypsoti perskaičius pirmuosius sakinius. Pasirodo, kad Jį primena šiugždantis tarp kojų sniegas. Vargu ar tai norėta pasakyti, bet iš teksto taip gaunasi. O šiap jau darbelis labai silpnas. Labai daug klaidelių, o įvardžiai kiekviename sakinyje. manau, kad prieš publikuojant reikėjo dar daug daug dirbti. Būsiu negailestingas ir parašysiu kuolą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-28 11:29
tictac_it
nuoga realybė - gal sugalvota, bet realybė jau yra tokia - joje būna visko ... jei literatūrinę pusę žiūrėt - na, sentimentali dienoraštinė publicistika - 2+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą