Angelas

Niekada nesakyk niekada,
Aš kartojau vis sau.
Bet štai aš čia stoviu,
Rankoj virvę laikau.
Mazgą rišu,
Kabinu ant sijos.
Stebiu ją ir galvoju:
„Niekados, niekados... “.

Bet staiga suprantu –
Negaliu aš daugiau.
Visi žmonės man sako,
Kad veltui gimiau.
Kad širdies neturiu
Ir kad siela tyra
Anglimi pavirto
Ir tapo juoda.

Neapykanta
Man tiek sukėlė kančių,
Todėl aš stoviu dabar
Ir jaučiu,
Kad artėja mirtis,
Ta baisi pabaiga.
Nužudysiu save
Ir baigsis kančia.

Ir tada, kai bandau
Pats save nužudyt,
Sija lūžta ir aš
Nukrentu staiga žemyn.
Ir jaučiu, kad kažkas
Stebi mane įdėmiai.
Atsisuku staiga ir matau:
Angelas stovi, grakščiai

Nusilenkia
Ir be žodžių taria man:
„Dar ne laikas tau mirti,
Tau dar reikia gyvent“.
Ir išnyksta kaip dūmas,
Pasklinda ore.
Suprantu:
Vis dėlto Dievas myli mane.

Atsistoju ant kojų,
Nusišypsau plačiai,
Prisiminęs, kaip Angelas
Nusilenkia grakščiai.