Dėžės

Dantyse sukandusi pypkę kroviau dėžes į specialiai kartonui ir dėžėms skirtą konteinerį, kai prie manęs priėjo pagyvenusi moteris ir taip pat prisijungė su tuntu dėžių ir kartono lakštų, dantimis sukandusi jau daugiau nei pusę pelenais virtusios cigaretės. Kad ir kaip įnirtingai moteris dirbo, cigaretės pelenai tvirtai laikėsi prie cigaretės ir tarsi laukdami, kol viskas virs pelenais, draugiškai kartu nukris ant šlapio grindinio.
— Net žmonės nebūna tokie prieraišūs, kaip jūsų pelenai, — sumetusi dėžes vis dar su pypke burnoje pasakiau savo kompanionei.
— Ne per jauna rūkyti tokį daiktą? — vos praverdama lūpas ši atsakė ir pelenai tarsi pilkos snaigės tingiai ėmė kristi žemyn.
—  O šit ir dingo prieraišumas, — smagiai nusijuokiau ir jau ėjau dirbti tolesnių darbų.
— Taip ir su žmonėmis, — įkandin einanti kalbėjo ji, — kai pradedi kalbėti su jais, prieraišumas dingsta.
Atsisukau į ją. Rankose neturėjau gremžtuko, tam puikiai tiko mažasis pirštas, kurį įkišau į dar karštus pelenus ir juos iškračiau į šalia buvusį konteinerį.
— Aš būsiu Patricija, — prisistačiau.
Moteris linktelėjo galva ir nuėjo. Nusiėmiau nuo pečių juodą medžiaginę kuprinę, atsegiau mažą skyrelį ir įdėjau pypkę. Atidžiai užsegiau, grąžinau kuprinę, kur ji buvo — ant pečių, pasiėmiau šalia vienišai stovėjusį prekybos centro vežimėlį ir grįžau atgal į parduotuves.