Nemirtingas

Atėjo ilgai laukta darbo pabaiga ir aš greitai įsmukau į liftą, paspaudžiau pirmo aukšto mygtuką ir netrukus jau skubėjau namo. Vakaro saulė atsispindėjo nuo stiklinių dangoraižių ir badė man akis. Užsidėjau tamsius akinius ir bent taip sulaikiau tuos įkyrius spindulius.
Visą dieną nebuvo įmanoma dirbti. Biure buvo karšta kaip pirtyje, o dar tas juodas kostiumas, mano profesijos žmogui taip privalomas, kepino kūną. Jaučiau, kad smegenys tuoj perkais ar kad aš pats tuojau ištirpsiu. Ventiliatorius visą laiką buvo šalia manęs, bet ir jis negalėjo man suteikti reikiamos pagalbos.
Ėjau iš proto. Nebegalėjau ilgiau kentėti, todėl ir lėkiau kuo greičiau iš biuro. Nekantravau įšokti į baseiną, esantį prie mano namo.
Taigi, skubėjau tada namo. Nebebuvo svarbu, kaip atrodau: kaklaraištis atlaisvintas ir kreivas, trys viršutinės marškinių sagos atsegtos, o švarkas kabo ant kairės rankos. Karšta kaip pragare. Kiekvienas žingsnis buvo tarsi didžiausias išbandymas. Bet staiga mano dėmesį prikaustė prie vieno dangoraižio susirinkusi žmonių minia. Suaugusieji ir vaikai – visi buvo užvertę galvas į dangų. Sekdamas jų pavyzdžiu užverčiau galvą ir aš ir, stebėdamas kažkokį žmogų, išlindusį pro langą ir, kaip man atrodė, pasiruošusį šokti žemyn, įsiliejau į minią. Visi kalbėjo tarpusavyje, nesuvokdami, ką žmogus daro. „Kas jis toks? “, „Tu tik pažiūrėk, ką jis daro! “, „Dar vienas ištroškęs dėmesio... “. Girdėjau daug nuostabos, pasipiktinimo ir susidomėjimo žmonių kalbose, rodės, jog aš vienas tyliu ir stebiu kvailį. Žmogus tuoj sušuko:
- Žmonės! – visi sukluso. – Prieš jus stovi Nemirtingasis, žmogus, turintis amžiną gyvenimą! Ar kada pagalvojote, kad tarp jūsų vaikšto nemirtingas žmogus?! Ar kada įsivaizdavote, jog liudysite jo nemirtingumą?!
Žmonės vėl pradėjo tarpusavy kalbėtis, tik šįkart daugelis buvo išsigandę, nežinojo, ką daryti, ar kviesti policiją, ar ne. Aš taip pat aiškiai supratau, kad žmogus nori nušokti idant parodytų savo nemirtingumą.
- Nešok, kvailį, - sušukau, - niekas nėra nemirtingas!
Tikriausiai jis manęs neišgirdo, nes kiek palaukęs vėl tarė:
- Matau, kad jūs netikite! Matau, kad jūs, kaip tas apaštalas Tomas, netikėsite, kol nepamatysite!
Jis nutilo, gal neturėjo, ką pasakyti, gal dvejojo, bet galiausiai sušuko:
- Gerai, aš jums parodysiu ir įrodysiu savo nemirtingumą!
Jis pasižiūrėjo į dangų ir šoko žemyn į minią. Minia išsisklaidė: moterys aikčiodamos, o vyrai negalėdami patikėti tuo, ką mato.
Vyras krito greitai. Jo švarkas bei plaukai plaikstėsi vėjyje. Nelaimėlis atsitrenkė į žemę vos spėjus miniai pasitraukti. Nuskambėjo duslus trenksmas. Visi pribėgo prie kūno, norėdami pasižiūrėti, kas iš jo liko. O kūnas buvo deformuotas. Kaukolė buvo suskaldyta ir iš galvos tekėjo kraujas, rankos, kojos lūžusios. Net šaligatvio plytelės buvo įskilusios. Netrukus atvažiavo greitoji, bet visi žinojo, kad buvo per vėlu. Jis buvo nebegyvas.
- Nemirtingas... Ne toks jau ir nemirtingas. – tariau sau ir apsisukęs nuėjau namo.