Tyla

Šešių milijardų banda lekia taikinio link: reikia atsiimti prizus, išgirsti aplodismentus, priimti premijas, girdėti savo vardą, garsiai garsiai juoktis... Mmhh (įkvėpiu giliai, iškvėpti negaliu, man trūksta oro, lėtai, lėtai alsuoju). Šešių milijardų devynių milijonų devynių tūkstančių devynių šimtų devyniasdešimt devynių banda man mina koją, man mina ranką, man mina ausį, mina akį, nutraukia blakstienas, man mina kūną, nurauna plaukus, man mina riešą, mina pečius, man mina krūtinę ir mano širdį mina. „Nooo nooo nooo, greičiau, greičiau, greičiau-arba tu bėgi, arba traukies. “ Aš stoviu it stulpas, įkaltas į žemę, o širdy piano, forte, širdy legato, stakato... Atrodo – širdy simfonija. Saulės nuplikyta, sportinių žirgų bandos išpurtyta žemė verkia dulkėmis man tiesiai į akis... Per miglą matau, kaip dalis bandos jau finišuoja, o dalis vis dar virkdo mano kūną... Man maudžia, man gelia, bet aš vis stoviu.. Dabar finišas, aplodismentai man būtų pasaulio pabaiga.. Išpylė šaltas karštis. Aš vis dar stoviu, apsupta milijardų arklių, bandos sportinių žirgų... Bet nejau visi jie nemato to, ką aš regiu?
Elegantiškai diazais apsivilkęs smuiko raktas. Jis išnaikino šešėlius ir tenoriškus aidus vos manęs žemėje nenužudžiusių žirgų.

Užmerkiu blakstienų netekusias akis, išskėtusi jau maudulio nejaučiančias rankas apkabinu orą. Smuiko raktas. Raktas, išraitytas tarp žemės ir dangaus. Elegantiškas milžinas mano akyse pakelia mane aukštyn, nutraukia nuo žemės. Nejaugi skrendu? Pasuku galvą – baltutėlaitės plunksnelės pamažėle dygsta ant mano kūno. Sparnais aš apglėbusi orą. Išnaikino garsus, išnaikino aidus, išnaikino šešėlius, man išnaikino žemišką pasaulį, man išnaikino apvalką, kurio aptraukta aš gyvenau... Ša! Ar girdite? Ar girdite? Jau nebe žirgų jojimą, kažkokias padrikas raides, nuplautas dangaus ašarų. Gerai įsiklausyk, tau vėjas jas sudės į skiemenis ir pašnibždės į ausį... Ša, įsiklausyk, pakilk! Pajausk! O jei nejauti, tai nusileisk ant žemės ir grįžk atgal į milijardinę bandą, stok ant žemės, lenktyniauk, startuok ir finišuok, jei nejauti to, ką aš jaučiu, tai garsiai garsiai juokis, leisk jiems balsu ištarti tavo vardą, bet palik mane, palik mane čia, pakibusią ore, besiklausančią, jaučiančią ir laukiančią. Kai ten išeisi, net nebandyki kviesti to, kuris to neregėjo, nebandyk per prievartą jo čia atvesti... Vėjau, ateik! Vėjau, aš ne tik klausau, aš Tave jaučiu. Vėjau, sudėliok man skiemenis iš tų padrikai atsiųstų raidžių. „A-š-t-a-v-eeee“ Taip, Vėjau, klausau, tu mane? „p-r-i-i-m-u“ Taip? „i-r-į-d-a-n-g-ų-k-v-i-e-č-i-u“. Aš pirmąkart išgirdau, kaip kalba vėjas, kaip jis man taria atskirius skiemenis, kaip jungia skiemenis į žodžius, pirmąkart girdėjau, koks virpantis jo balsas, pirmąkart jis taip šiltai man kuteno į ausį. Bet, Vėjau, kaipgi man ten patekti? Paskutinėmis akimirkomis Vėjas kažką ištarė, tik tornadinis sūkurys pasiėmė jo žodžius, sutraiškė į skiemenis ir išbarstė į menkiausias raideles, ir išsinešė.. Išsinešė kažkur toli į dangų.
Vėjui dingus, mane visą apgaubia tyla. Visa, ką dabar jaučiu, visa, ką dabar regiu, yra tik smuiko raktas. Aš kviečiama į dangų, išskleidžiu ir vėl sparnus, pakylu, nupiešiu erdvėje pirmąją penklinės bangą. Aš skrajoju, sklandau, antra banga, banga trečia, štai ir penktoji. Aš sklandau ir visa, ką dabar jaučiu, yra tyla. Tarp žemės ir dangaus regiu elegantišką smuiko raktą ir banguojančią oktavą. Mane netyčiomis pagauna pirmoji banga, aš užsimerkus, ji mane išsiūbuoja ir staigiai išmeta ant trečiosios bangos. Tyla. O tu, o tu, jei išsigandai tos gilybės, tau nevalia teršti jos savo nešvariais jausmais, nevalia darkyti Tylos išgąsčio riksmais. Jei tu išsigandai, prašau, arba nuskęsk, arba išeik. Leisk man užmerkti akis, leisk man pajusti jūrą, leisk man pajusti dangų, leisk man pajusti taip šalia esantį saulės spindulį, leisk man pajusti. Prašau, nešauk, prašau, išeik, nes jei Tyla tave gąsdina, tu jos nevertas. Mane supa šaltos šaltos bangos, mane meta nuo pirmos bangos į antrą, po vandeniu atsiduriu, man nesunku kvėpuoti, aš išneriu pilna gyvybės, mana širdis dainuoja. Aš mėtoma. Pirma banga, antra palaužė man sparnus, bet aš nebijau, aš net neišsigandusi, nes žinau, jaučiu, kad tai Tyla. Tyla nesididžiuoja, Tyla ne žudikė, Tyla yra ta, kuriai galiu atsiduoti visa savo esybe, nes Tyla nėra linkusi meluoti, ji nelinkusi įžeisti, Tyla ne išdavikė. Kol mane supa bangos, aš patikiu Tylai visas savo paslaptis, visas savo svajones, savo silpnybes, atiduodu savo šypseną, pasidaliju džiaugsmu. Tyla – mano geriausias draugas. Dabar aš ant pačios aukščiausios bangos, regis mane nešasi cunamis. Ir dabar aš po tomis galingomis bangomis, po jomis aš giliai alsuoju, jaučiu, kaip mano kūnas stingsta, atsipalaiduoja rankos, paliečiu akis, atrodo, lyg palaistytos ataugo išdraskytos blakstienos, undiniški plaukai jau kutena man nuogą, jaučiu malonų rankų gėlimą, jaučiu savo pačios kvėpavimą, jaučiu savo ausis, pečius, jaučiu akis.. Jaučiu, kad gyvenu. Banga paplūsta dar stipriau, atrodo, ji išneša mane į krantą, ji išneša mane ant debesies į patį dangų.
Nuo paties aukščiausio debesies nuleistos tyvuliuoja kojos. Žvelgiu žemyn, jūra daugiau jau nebanguoja, ji santūri, rami. Matau kažkokius juodus taškus, lankus ir kotus. Matyt, pas jūrą atkeliavo svečiai.
Atsigulu ant paties minkščiausio debesies. Stipriau nei kada nors užmerkiu akis.
-Ar girdi?
-Girdžiu.
-Tu priėmei mano kvietimą.
-Taip.
-Ar jauti, kaip čia patekai?
-Mane atnešė bangos.
-Ne, Tave atnešė Tavo kūrinys. Ar nori jį išgirsti?

Vėjas man pademonstravo mano kūrinį. Iš jo maloniai virpančių lūpų pasigirdo plaukianti melodija.. Baltas minkštas debesis it pūkinė pagalvė kutena man kūną nuo kojų pirštų galiukų iki pat trečiosios akies.. Aš vis dar užsimerkusi, jaučiu, kaip lūpose pradeda šokti, tempiasi į šonus, jaučiu, kaip mano lūpos šypsosi.. Jaučiu, kaip grimztu.. Grimztu ne į žemę, grimztu ne į liūną, grimztu ne į balą... Grimztu... Grimztu ten, kur mano širdis šoka tango, šoka rumbą, salsą, šoka šokį... Grimztu ten, kur mano šypsena nepriklauso niekam, tik man, ten, kur iš mano akių šviečia saulė ne tau, ne jam ir ne tai bėgančiai bėrų žirgų bandai... Grimztu gilyn, kur pulkai paukščių skrenda, sklando, skrajoja, bet negirdžiu jų. Grimztu ten, kur girdžiu tik vėjo dainuojamą melodiją.. Ne! Negirdžiu! Melodija lengva, tyra, balta.. Melodija švelni, ji gramzdina mane vis gilyn, gilyn į mano sielos gelmes, ten, kur nėra nieko aplink. Tik aš ir tu, melodija. Aš tavęs negirdžiu, aš tave jaučiu. Bėgiojanti melodija gramzdina, bet tuo pačiu pakelia mane į dausas, kai, atrodo, kad aukščiau pakilti nebeįmanoma... Ta melodija manęs nesuspaudžia, ji mane išlaisvina, ji mane visą, mano rankas, akis, kojas... Ji visą mano kūną atiduoda mano sielai. Ji manęs nesurakina, ji išmeta antrankius, kuriuos netyčia uždėjo jojantys žirgai ir paskandina mane, ramią, santūrią, švelnią giliame it vandenynas sapne. 

Regis, ta vėjo sudainuota melodija - tai preliudija, pavadinimu Tyla.