Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Papasakok, ką matai. – paprašiau Atėnės, kai sėdėjom savo mylimiausioje proskynoje, atsirėmusios į viena kitos nugarą.
- Juk žinai, kaip atrodo ši proskyna rudenį. – atsakė ji.
- Prašau.
- Na gerai. – pasakė ji. – Lapai yra rusvi, dangus ryškiai žydras, be jokio debesėlio, toly laukai atrodo tarsi rūke.
- Turėtų būti gražu... – atsakiau.
- Taip ir yra.
- Atsimeni kai tėčiui pasakojai, kad kai grįžai namo tą dieną, jautei lyg aš būčiau tavyje? – paklausiau stengdamasi negalvoti apie tos dienos įvykius.
- Taip.
- Tu... jautei viską, ką aš jaučiau?
- Taip. Taipogi mačiau ką tu matei.
- Ką matei?
- Tavąjį pasaulį, kuriame tiek laiko prakiūtojai.
- Tikrai? – nustebau. – argi jis nėra nuostabus?
- Taip, jis nuostabus. Tačiau aš ten nukeliauti negaliu ir kiekvienąsyk tau išėjus į tą pasaulį likdavau viena
- Aš... to nenorėjau... Tiesiog troškau pasislėpti... Man ten taip gera.
- Bet su manim geriau. Juk visąlaik taip buvo, tiesa?
- Taip, tiesa. – pritariau. – tačiau buvo dar vienas dalykas. Kai (tą dalyką pavadinkim „sielų susiliejimas“) mūsų sielos susiliejo, aš jutau viską ką tu jauti. Taip pat ir mačiau.
- Matei? – iš nuostabos Atėnė net krūptelėjo.
- Taip. Mačiau. Ir kurį laiką galvojau apie tai. Gal pasipraktikavus galėčiau matyti per tave.
- Nežinau. Tai skamba kaip iš kokio fantastinio filmo.
- Na, man nieko daugiau ir neliko, tik fantazuoti: įsivaizduoti žmonės, įsivaizduoti spalvas, įsivaizduoti namus, įsivaizduoti gatves, įsivaizduoti visą aplink mane esantį pasaulį.
- Aha...
- Be to, atsimeni kai buvom mažos, tikėjom visais tais raganiškais dalykais ir įsivaizdavom esančios burtininkės?
- Taip. Būdavo labai linksma. – sukikeno sesė. – tikėti kažkuo nežemišku verčia jaustis...
- .. kitokiu...
- ... ypatingu...
- ... išskirtiniu...
- ... stipriu...
- ... apsaugotu.
- Aha... Linksmas dieneles vaikystėj turėjom. – nusijuokė Atėnė.
- Tai gal šįkart irgi tuo patikim?
- Galim pabandyt. Tikrai labai noriu padėti tau viskuo, kuo tik galiu.
- Žinau. – linktelėjau. – tai gal dabar pabandom?
- Gerai.
  Kelis sykius giliai įkvėpiau. Kaip ir kiekvienąsyk iškeliaujant iš savo kūno, įsivaizdavau atsirandanti proskynoje. Kadangi ir taip čia buvau, tai įsivaizdavau, jog stoviu netoliese mūsų. Mačiau mus abi, iš šono - užsimerkusias, susikaupusias. Tada bandžiau kaip anąsyk įlyst į Atėnę. Praeitą kartą išėjo labai greitai ir be jokių sunkumų, tačiau dabar net nelabai žinojau ką daryti. Stovėjau šalia jos ir naudojantis mūsų ryšiu bandžiau kuo labiau pasiekti ją, tačiau nepavyko. Po kelių bandymų pasidaviau. Tai labai emociškai vargino.
- Jei pasipraktikuosime – gal pavyks. – tariau.

  Po mėnesio įvyko teismas. Per tą laiką apsišarvavau šaltumu ir viską papasakojau teisme, kad ir kaip tai skaudu buvo. Advokatas užtikrino, kad jį nubaus, nes yra pakankamai įrodymų. Tėvai ir sesė apsidžiaugė tai išgirdę. Tik ne aš. Jokios bausmės, jokios piniginės kompensacijos, jokie atsiprašymai, jokie nuteisimai – niekas neišplės man iš atminties to įvykio, neišplės iš širdies to bjauraus jausmo, kuris mane kamuoja ne vieną mėnesį. Tačiau išgirdusi teisėjų nuosprendį, net aš nusivyliau. Jam davė tik dvejus metus sėdėt kalėjime ir mums sumokėt dešimt tūkstančių litų moralinei žalai atlyginti. Bet kaip taip gali būti, kad tik dvejus metus? Kaip? Negi Lietuvoje galima žaginti visas iš eilės ir dėl to likti praktiškai nenubaustam? Bet apskųsti nuosprendžio negalėjom. Neturėjom pinigų, kad toliau tąsytumėmės teismuose. Juk visos santaupos buvo išleistos man, kai apakau ir šiam teismui.
 
- Taip neteisinga. – siuto Atėnė. – Neteisinga! Kas per teismai? Kas per įstatymai?
- Tai nueik ir iškastruok jį, jei jau tokia esi nepatenkinta. -  mane jau ėmė nervinti sesers zyzimai.
- Tą padariau dar tą pačią dieną. – tyliai pasakė ji.
  Neatsakiau. Tik tarškinau kvalatūros klavišus. Mokinausi rašyti rašinį, pagal visas taisykles. Atėnė šiuo metu turėjo skaityti Šekspyro „Hamletas“, tačiau per daug kitų minčių lindo jai į galvą. Aš visad mokėdavau nukreipti mintis kitur, tačiau sesei tai nelabai sekdavosi. Jei kas svarbaus nutikdavo, ji apie nieką kitą nesugebėdavo galvoti.
  Pabaigus rašyti, atsidariau apatinį stalčių ir išsitraukiau dažus. Pasidėjau popieriaus lapą ant stovo, prisipyliau vandens į indelį ir tiesiog stovėjau prieš tuščią lapą. Kaip norėjau išvysti spalvas... Kaip norėjau vėl piešti, kaip ankščiau...
- Geltona yra dešiniajame apatiniame dėžutės kampe. – pasakė sesuo, nė nepakeldama akių nuo „Hamleto“.
- Prieik. – paprašiau sesės. – Žiūrėk į lapą. – paprašiau, kai ji atėjo.
- Ką ketini daryti? – paklausė Atėnė.
- Pamatysi.
  Susikaupiau ir bandžiau vėl matyti ir jausti viską, ką jaučia ir mato mano sesė. Visą mėnesį praktikavomės, tačiau nelabai išeidavo. Šįkart nutariau pakeisti taktiką. Ėmiau galvoti apie įvykius, kurie mane sukrėtė. Atėnė suprato ką darau, taigi ji irgi ėmė apie tai galvoti. Bendras liūdesys, pyktis, skausmas tapo tarsi tiltu tarp mūsų ir aš tiesiog ėmiau ir atsiradau jos galvoje. Tai buvo keista. Negalėjau judinti jos kūno, tačiau visi jos jutimai ir mintys persidavė man. Tada lėtai mano mintys grįžo ten kur ir priklauso, tačiau palikau tą ryšį. Naudodamasi jos regėjimu paėmiau teptuką ir dažus. Viską mačiau iš šono ir buvo sudėtinga judėti, tačiau įmanoma. Visgi galėjau tapyti kaip ir ankščiau. Šįkart piešiau angelą tarp oranžinių debesų. Tik bebaigiant jį supratau, kad piešiu save pačią, skrendančią rojuje... Paveikslas buvo nuostabus. Nors ir buvo netikslumų, nes mačiau sesės akimis, tačiau tai buvo labai gražu. Iš laimės net apsiverkiau. Aš galiu matyti. Nesvarbu, kad per sesę, bet galiu. Norėjau pasinaudoti tuo. Nuėjau paimti piešinių, kuriuos piešiau nematydama. Atėnė ėjo kartu su manim, taigi mačiau kur eiti. Buvo taip keista vėl matyti. Paėmusi paveikslus pažiūrėjau į juos. Visi daiktai atrodė be kontūrų, tarsi spalvoti šešėliai. Piešiniai buvo savotiškai gražūs. O tas, kurį ką tik nupiešiau buvo tiesiog nuostabus...
  Nutraukiau ryšį ir giliai atsikvėpiau. Net pati nejutau, kaip tai vargina. Su praktika bus geriau, tačiau kol kas pakaks.
- Tu matei! – šūktelėjo Atėnė, per visą tą laiką tylėjusi, nes buvo susikaupusi. – Matei! Ir matydama nupiešei paveikslą!
- Taip, tik tai žiauriai vargina. – atsakiau atsisėsdama ant kėdės.
- Nesvarbu, tačiau matei! Tai svarbiausia. – juokėsi sesė.
- Taip. Tačiau reikia daugiau praktikos ir ištvermės.
- Nieko. Mes išmoksim, mes tapsim ištvermingesnės ir galėsi matyti.
- Tačiau negalėsi visada būti su manimi. Juk važiuosi į karo mokyklą, o aš – dar net nežinau kur. Mes išsiskirsime...
- Svarbiausia yra dabar. Kas bus vėliau – tas.

  Visą savaitę beveik ištisai mokinausi matyti per sesės akis, o Atėnė – likti nesąmoningai susikaupusi ties manimi. Bandydavau žiūrėti per jos akis net tada, kai ji būdavo treniruotėje. Per užsiėmimus netrukdydavau, tačiau bent porą pertraukos minučių paskirdavome treniravimuisi. Keisčiausia būdavo, kai su ja neidavau į treniruotę, tačiau vis vien bandžiau matyti ką ji mato. Labai neįprasta matyti ir girdėti kas vyksta salėje, kai pati esi namuose. Naudodamasi sesės akimis bandžiau daryti įvairiausius dalykus, nuo lovos pasiklojimo iki maisto gaminimo. Buvo sudėtinga, nes sesuo žiūrėjo iš visiškai kitokio kampo, negu žmonės yra įpratę žiūrėti. Tad atitinkamai turėjau judėti. Nesyk nuversdavau kokį daiktą, tačiau su kiekviena diena tobulėjau. Po truputį, bet tobulėjau.
  Kai sekančią dieną rašiau eilėraštį, žiūrėdama pro sesers akis, kažkas paskambino į duris.
- Einu atidaryti duris. – pasakė Atėnė.
- Luktelk. – tarstelėjau ir vėl susikaupiau. Jau buvau išmokusi greitai įlyst sesės galvon ir žiūrėti pro jos akis, tad dabar teužtrukau pora sekundžių. – Ir nepamesk manęs pakeliui. – nusijuokiau. Aš visąlaik taip sakydavau, jei Atėnė išsiblaškydavo ir nutraukdavo ryšį tarp mūsų.
  Nusišypsojusi ji nužingsniavo laiptais žemyn ir atidarė duris. Tėvai nesyk yra baręsi su Atėne dėl to, kad niekad nepažiūri pro durų skylutę.
- Laba diena. – pasisveikino senyvas vyriškis, kuris buvo apsivilkęs juodą paltą, tamsiai rudas kelnes. Jis rankose, kurios buvo apmautos odinėmis pirštinėmis, laikė juodą kepurę. Už jo nugaros, prie kelkraščio, stovėjo juoda brangi mašina. Vyro juodi batai atspindėjo apniukusį dangų. Vaje, Atėnė tikrai nieko nepraleidžia pro akis. Taip buvo visąlaik ir ypač paaštrėjo, kai pradėjo lankyti boksą ir karatė – reikėdavo rasti silpną priešininko vietą.
- Laba diena. – pasisveikino sesė. Ji vos nenutraukė tarp mūsų esančio ryšio, bet kai tik jis ėmė slyst – Atėnė susigriebė.
- Tu tikriausiai Atėnė, taip?
- Taip. O Jūs kas?
- Aš – Antanas Joršis.
- O kodėl atėjote čia? – susiraukė sesė.
- Dėl Domanto Kreivelio. – pasakė nepažystamasis. Kai jis pasakė jo vardą – tiek mane, tiek sesę nusmelkė šlykštus jausmas.
- O kas dėl jo? – šiurkštoku balsu paklausė Atėnė.
- Tik dveji metai. Tikrai per mažai. Dėl to ir atėjau pakalbėti. Kai ką pasiūlyti. – pasakė jis.
- Na, mano tėvai dirba ir jų nėra namie. Taigi, nelabai yra su kuo kalbėti.
- Manau, galėčiau ir su tavimi pakalbėti. Galėčiau padėti pasodinti tą niekingą šliužą už grotų ilgam. Labai ilgam. – Antanas gana piktokai tai pasakė.
- Na, tėvai grįš po dviejų valandų. Jei norite, galite palaukti viduje. – pasakė jam Atėnė. Sunerimau. Tačiau ji jautėsi taip, lyg: „ką tas seniokas galėtų blogo mums padaryti? “.
- Gerai. – linktelėjo jis ir įėjo vidun.
  Atėnė palydėjo vyrą iki svetainės ir pasiūlė jam arbatos. Tuomet nuėjo į virtuvę. Aš nutraukiau ryšį tarp mūsų ir nulipau laiptais žemyn.
- Laba diena. – pasisveikinau.
- Labas. – tarė vyriškis. – tu Vesta, taip?
- Taip.
- Aš...
- Antanas. Antanas Joršis. – nutraukiau jį ir šyptelėjau. Tada atsisėdau priešais jį, ant fotelio.
- Jau turi neblogą klausą. – linksmai tarstelėjo jis.
- Panašiai. Taigi, kokiu reikalu atėjote čia?
  Į svetainę įėjo Atėnė, nešina trimis puodeliais arbatos ir lėkštele su sausainiais. Viską padėjo ant stalo ir atsisėdo ant gretimo fotelio.
- Pradėsiu nuo pradžių. Aš turiu aklą dukterį, vardu Gabija. Ji apako po sunkios ligos ir grąžinti regėjo nebeįmanoma.
- Mums nereikia Jūsų dukters istorijos. – nutraukė vyrą sesė.
- Atėne, leisk jam kalbėti. – sudrausminau seserį. Ji atsiduso ir paėmusi puodelį gurkštelėjo iš jo.
- Taigi, kaip ir kiekvienam apakusiam žmogui, jai reikėjo pagalbos. Todėl nusamdėme Kreivelį. Aš esu užimtas žmogus, todėl palikdavome juos vienus mokintis. Tačiau mano mergaitė darėsi vis uždaresnė, tylesnė. Maniau, kad tai stresas dėl regėjimo netekimo, tačiau prieš porą dienų toks mano manymas pasikeitė, kai sužinojau apie įvykusį teismą, kuriame jis buvo nuteistas dėl... na, pačios žinot ko. Sunerimau, kad jis galėjo padaryt ką nors mano dukteriai ir mano nerimas nebuvo veltui. Jis tą patį padarė ir su Gabija. Daug sykių. – Vyro veidas atrodė begalo liūdnas.
- Taigi... Vesta ne vienintelė jo auka? – jutau, kaip pradeda užvirti sesers kraujas.
- Ne... Ir ne tik mano dukra. Yra dar daugiau. Pasidomėjau kur jis dirbo ir sužinojau, kad jo aukomis tapę dar trys merginos. Tikriausiai yra ir daugiau, bet dar nespėjau apie jas sužinoti.
- Negi taip lengva gauti informaciją apie kitus žmones? – pasidomėjo sesuo.
- Kai turi pažinčių ir pinigų – tada taip. – paaiškino Antanas ir gurkštelėjo arbatos. – tikiuosi dėl to labai nepykstate. Kitaip niekaip nebūčiau galėjęs tiek iškapstyti.
- Negražu, bet Lietuvoje kitaip neina. – atsiduso sesė. – taigi, ką Jūs ketinate daryti?
- Ketinu paduoti jį į teismą. Noriu surinkti kuo daugiau kaltinimų iš visų jo aukų ir pasodinti jį ilgam. – pasakė jis.
- Bet argi tai įmanoma? – trūktelėjo sesė pečiais. – už vienos aklos merginos... išnaudojimą – du metai.
- Taip, bet aš per daug įtakingas, kad jam duotų tokią niekingai mažą bausmę. Sužlugdysiu tą šunsnukį taip, kad jis niekaip šiame gyvenime neišlips iš dugno. Kaip gerai būtų, kad įteisintų kastraciją tokiems kaip jam...
- Aš jo kastracija jau pasirūpinau. – su pasimėgavimu ištarė Atėnė.
- Girdėjau apie tai. – girdėjau šypseną jo balse. – šaunuolė.
- Ačiū.

  Tas dvi valandas kalbėjomės apie Domantą ir kaip jį sodinsim už grotų. Per visą tą laiką ištariau vos pora žodžių, nes tas keršto planas labiau rūpėjo Atėnei, nei man. Tegu kerštauja jam, jei visi dėl to geriau jausis.
  Kai grįžo tėvai – jie nustebo, kai pamatė Antaną, tačiau, kai sužinojo, kokiais ketinimais jis atvyko – labai apsidžiaugė. Jie viską smulkiai aptarė. Kalbėjosi net tris valandas. Po to jis išėjo, tačiau paliko viltį. Viltį mano tėvams ir sesei, bet man viltis užgeso tą pačią akimirką, kai tas iškrypėlis mane pabučiavo.

  Gruodžio pradžioje įvyko teismas. Be manęs ir Antano buvo dar penkios merginos, kurias Domantas buvo nuskriaudęs. Jį nuteisė dvidešimt penkeriems metams. Aš su sese puikiai žinojom, kad tai ne teisingumas, prašviesėjęs teisėjų širdyse, o geras kyšis. Negražu, bet spėjau, kad kitaip neina. Po sėkmingo teismo Antanas iškėlė vakarėlį savo viloje, prie ežero. Linksmai atšventėme. Buvo tikrai labai linksma, prisiverčiau užsimiršti apie visus blogus įvykius ir linksmintis. Gaila, kad taip negali būti amžinai.
2012-09-24 20:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-04 13:47
Lengvai
Šis tekstas ne toks sklandus - yra gramatikos ir kalbos kultūros klaidų" sekantis, toly, kitaip neina, ir panašiai.

Jau rašiau po ankstesniu kūriniu, kad tekstas išsikvepia ir šita dalis dar silpnesnė. Na, pradėjo mokėti Vesta matyti Atėnės akimis, bet man, kaip skaitytojai, nuo to nei šilta nei šalta, suprantat? Norisi jausti, kur tekstas veda ir ko galima tikėtis (o tada galima ir nustebinti), bet šiuo atveju nesijaučia anei krypties anei noro ja sekti, jeigu tokia būtų.

Nupieškit charakterius spalvingiau, įdėkit tėvui į dantis pyokę, motiną apvilkit į gėlėtą prijuostę, nupirkit šeimai šuniuką, kuris naktimis lygiai pusę trečios pradeda viauksėti, o Vestą įmeskit į kokį nepakartojamą nuotykį, galgi ji su Atėne nusprendė išplaukti baidarėmis pavasarį, kai jau matyti išmoko?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą