O mes džiaugiamės...

Žvakės ašaros taip tyliai ir nekaltai rieda baltu liemeniu,
Kol susigrumia su delnu... miršta...
Žmogaus delnai neša mirtį?..
Ramu.
Žiūrėdami į žvakę mes atrandame ramybę...
Ašaros vis miršta delnuos.
Juokinga, betiksle mirtimi...
Bet dėl to jaučiuosi rami,
Dėl mirties delnuose...
Tamsu.
Valandėlė nieko.
Minčių apie nieką, apie nieko nevertą visumą...
Ir laikrodžio įžūlus, perdėtai atkaklus tik TIK tik...
Niekam neįdomi jo žala aplinkai...
Tiesa?
Neįdomu ir man.
Pavargau galvot apie tai.
Užteks.
Tamsa glosto man sielą,
O aš atsidėkodama už mirtį delnuose - žvakės liepsną...
Viskam ateina galas,
O mes džiaugiamės...