Andrius grįždamas namo iš tolo pamato bute šviesą ir jo veide atsiranda vos įžiūrima šypsena, kurią iššaukė viltis. Viltis, kad jis yra laukiamas bute, kuriame jau beveik du metus gyvena kartu su drauge. Tik draugė, nors Andrius galbūt kažkada norėjo daugiau, tačiau iš verdančios aistros liko tik pripratimas, tik jausmas, kai tiesiog patogu gyventi kartu, kurio jam nebe užteko.
Lėtai žengdamas į laiptinę jis dar kartą pažvelgia į kambario langą, kuriame dega šviesa ir jo laukia moteris. Kuo labiau artėjo link buto durų, tuo daugiau minčių ir vilties skverbėsi į jo sunkią, nuo ilgos darbo dienos pavargusią galvą. Galbūt galės pasidžiaugti Ingos šypsena, jos žibančiomis akimis, jos draugija prie vakarienės stalo. Klausysis, kaip ji pasakoja savo dienos įspūdžius ir rytojaus planus.
Andrius niekada nepasakodavo kaip jam sekėsi darbe, kokia buvo jo diena. Ne todėl, kad jis nenorėtų ir ne todėl, kad nebūtų ko pasakoti, tiesiog Inga pasiglemždavo visą jų vakaro laiką. Ir tai buvo įprasta, nes taip Inga buvo pratusi, kad visas dėmesys bei laikas skirtas tik jai. Andrius tam nesipriešino, jam buvo įdomu klausytis jos pasakojimų, nes juose mirgėjo žinomų žmonių pavardės, o Ingos akys žibėjo...
Tyliai priėjus prie durų jis bando išgirsti Ingos žingsnius, ruošiamo maisto kvapą, bet laiptinė skendi visiškoje tyloje. Tik iš viršutinio aukšto girdisi girtų kaimynų rietenos, kurios tapo visiškai įprasta šios laiptinės, namo ir viso rajono dalimi. Andriaus ranka lėtai nusveria durų rankeną, tačiau duris neprasiveria. Skambutis į duris ir įtempta klausa, kad išgirstų kaip su šlepetėmis ateina jo moteris atidaryti durų, kaip skuba jį apkabinti ir pabučiuoti. Andrius pajunta, kaip svajones persipina su realybe, Inga taip jo nebepasitinka. Antras skambutis į duris, tačiau niekas jų nepraveria. Vos įžiūrima šypsena dingsta jo veide, lyg niekada nebuvo pasirodžiusi, lyg jo veidas nebuvo sutvertas šypsenai, vilčiai. Pavargusios rankos ieško džinsų kišenėje raktų. Andrius pasijaučia lyg svečias su svetimo buto raktais. Įžengia į namus, tačiau jį apsupa mirtina tyla. „Laiptinėje buvo jaukiau... “ – šmėsteli mintis jo galvoje. Ir iš tiesų, laiptinėje jis nesijautė vienišas, ten jis turėjo viltį, ten girdėjo žmonių balsus, ten jo veidą puošė taip retai pasirodanti šypsena.
Gretimame kambaryje dega šviesa, kuri Andriui dar prieš keletą minučių suteikė viltį, tačiau bute sklandė tyla, o kažkur virš lubų jau kabojo vis didėjantis nerimas, kuris lyg lietaus debesis vis grėsmingiau artėjo link Andriaus. Pravėrus apšviesto kambario duris tapo galutinai aišku, kad jis vėl vienas, vienas svetimuose namuose. O šviesa – tai ne laukimo ženklas, tiesiog Inga skubėdama pamiršo ją išjungti...
Ant virtuvės stalo gulėjo paskubomis parašytas raštelis: „Paskambino iš darbo, turėjau trumpam išvažiuoti. Greitai grįšiu“. Ir tai jau buvo įprasta. Popieriaus lapelis vietoje vakarienės ir keletas paskubomis parašytų žodžių vietoje dienos įspūdžių pasakojimo. Toks buvo jų gyvenimas, taip jiems buvo „patogu“.
Pasigaminęs vakarienę Andrius sėdasi prie televizoriaus. Jis negali vienas valgyti virtuvėje, nes ten degė šviesa, kuri nebuvo jam skirta. Kvaili principai neleido Andriui išjungti tos šviesos, tačiau jo akys vis krypo į apšviestą kambarį. Televizorius žiūrėjo į jį, o jis į elektros lemputę gretimame kambaryje. Maisto likučiai atšalo, nes pertraukos tarp valgymo buvo per ilgos.
Staiga Andrius išgirsta žingsnius visai šalia buto durų. Įsitaiso gana patogia ir, iš šalies žiūrit, atsipalaidavusia, pusiau miegančio žmogaus poza. Rankos lengvai apmestos ant fotelio atlošų, kojos sukryžiuotos ir užkeltos ant kedės. Tačiau Andrius nesijautė patogiai, sėdėjo pusiau gulomis, o jo kūnas buvo įsitempęs, laukė Ingos žvilgsnio. Žingsniai nutolo, durų niekas nepravėrė. Andriaus kūnas suglebo.
„Ji to neverta“ – mintyse pagalvojo Andrius ir išjungęs virtuvėje šviesą nuėjo miegoti.
Negirdėjo kada grįžo Inga, neišgirdo, kai anksti ryte ji vėl išvyko darbo reikalais. Pabudus liko tik jos išgulėta, jau atvėsusi kairioji lovos pusė, o virtuvėje - nepabaigtas kavos puodelis.
Šiandien penktadienis, todėl Andrius iš darbo grįš anksčiau ir jis jau ryte suplanavo šios dienos pabaigą. Darbo diena nebuvo sunki, nes jį palaikė mintys apie dienos pabaigą. Jau eidamas į butą Andrius mintyse matė kiekvieną savo tolimesnį veiksmą ir jį užvaldė neapsakomai geras jausmas peraugantis į savotišką kerštą. Jo akys degė ryžtų viską galutinai nutraukti. Galbūt šiandien Inga galėjo pakeisti jų tolimesnį gyvenimą sutikdama Andrių namuose, juk puikiai žinojo, kada jis baigia darbą. Dabar, kaip ir prieš beveik du metus, lygiai 17 valandą Andrius jau lipa laiptais į būtą, tačiau jo niekas nelaukia ir tai galiausiai turėto tapti įprasta. Grįžęs namus rado tuščius, tai įprasta, tačiau šiandien tapo nepakeliama. Paskubomis susidėjo tik reikalingiausius daiktus, tik tai, kas būtina ir galutinai pasitraukė iš Ingos gyvenimo.
Vėlų penktadienio vakarą Inga grįždama namo pastebi jos bute degančia šviesą. Jos kūnas maloniai sušyla ir ji paspartina žingsni, o galvoje sukasi mintys skatinančios dar greičiau lėkti namo: „grįžau laiku... nepavėlavau... jis manęs dar laukia... “. Buto durys užrakintos, o už jų vyrauja tyla. Įėjus į butą Inga jaučia, kaip jos kūnas pradeda vėsti, o širdies plakimas retėja. Mirtina tyla. „Užmigo? “ – pirma mintis šovusi Ingai į galvą. Akys vedė į apšviestą kambarį, kuriame rado tik paliktą raštelį: „Paskambino draugas, prašė pagalbos, turėjau trumpam išvažiuoti. Greitai grįšiu“.
... tą vakarą Inga dar nežino, kad Andrius negrįš.