Medinė širdis

Pabeldė man į langą paukštis be sparnų,
Bet laimės nepraradęs net menkiausios kibirkšties.
Kiek jis taip išgydė širdžių sužeistų,
Paklydusių rūke, akiraty baugios pilnaties...
Jis viską, kas brangiausia atidavęs nežinion,
Nekils į dangų, nepjaustys duonos debesų.
Tik jis gyvena dabar svajom keturiom:
Matyt, girdėti, jaust, ranka pasiekt,
sparnų plazdėjimą, iš dulkių prisikėlusių, širdžių...
Ir stiklą raižo snapas pavargęs,
Nuo vienišumo, nuo atspindžio stikle...
Bet lietaus dar nėra, ir tu dar neverki,
Aš atdarysiu langus, gal sugausiu meilę medine širdim sava...
Aš uždaryt norėčiau ją ir užrakinti pažadais,
Kur Eglė blaškosi su savo vaikais...
Gal paukštis gyvenimą atgavęs sparnais suplazdės,
Nutūpęs ant mano medinės širdies...