Žvelk pro mano akis. (4 dalis)

Be ašarų daugiau nieko neatsiminiau, kol nepajaučiau, kad esu vonioje ir mirkstu karštam vandeny. Nenorėjau prisimint, kas nutiko. Norėjau pabusti iš šio bjauraus sapno, iš šio košmaro.
  Atėnė sėdėjo ant vonios krašto. Žinojau, kad ji žiūri į vieną tašką ir permąsto visus įvykius. Nors iš išorės ji atrodo rami ir užsisvajojus, tačiau viduj ji verda neapykanta, liūdesiu, nusivylimu... O aš tiesiog norėjau viską pamiršt. Viską ištrinti iš atminties, nes nieko nebepakeisiu. Nieko.
  Atėnės stingulį nuraukė beldimas į vonios duris. Tai buvo tėvai. Sesė atidarė duris. Ją pasikvietė pasikalbėti, o mama liko su manim ir užėmė Atėnės vietą. Girdėjau, kaip Atėnė su tėčiu nulipa laiptais žemyn ir atsisėda virtuvėje prie stalo. Tyli. Liūdi. Jie tokie pat šokiruoti kaip ir aš. Kodėl aš? Kodėl?...
- Žinau, kad visi esame šokiruoti... Tu taip pat kaip ir Vesta... Tačiau reikia, kad papasakotum viską. – tarė tėtis, bandydamas kalbėti kuo malonesniu balsu, nors nervingos gaidelės jautėsi jo balse.
- Vesta viską girdi. – tarė sesė. Įsivaizdavau, kaip ji sukryžiuoja rankas ant krūtinės, perkreipta grimasa žiūri pro langą. Sesė visąlaik taip darydavo, kai būdavo prastos nuotaikos. – jos klausa labai jautri.
- Tai... galim išeit kur nors kitur pasišnekėti. Gal į kavinę ar dar kur...
- Nėra prasmės. Ji viską sužinos. Ir jai reikia žinoti. – paaiškino Atėnė.
- Gerai.. Taigi, papasakok.
- Kai buvau treniruotėje, nujaučiau, kad Vestai kažkas negerai. Pasiėmiau dviratį ir parmyniau namo taip greitai, kaip tik galėjau. Atėjus į mūsų kambarį radau... radau... – sesės balsas trūkčiojo. Jai prieš akis iškilo visa scena. Jai tiesiog buvo per sunku tai ištart, bet pasakė. – radau tą išgamą palinkusį virš nuogos Vestos. Jis ją prievartavo. Kai mane jis pamatė – apsidžiaugė. Manė, kad ir su manimi galės taip pasielgti. Net neįsivaizduoji kaip įsiutau. Būčiau jį užmušus, tikrai būčiau. Bet Vesta mane sustabdė... Ji... Tu juk žinai, koks ryšys mus sieja. Vestai buvo kažkas... kažkas ne taip. Įprastai merginos tokiose situacijose priešinasi, tačiau Vesta... ji... kaip geriau pasakius, mintimis kažkur pabėgo. Tada ji... jaučiau ją savyje. Paprastai tarp mūsų yra tarsi koks laidas, kuriuo viena kitai perduodame tam tikrus jausmus, emocijas, retkarčiais mintis. O šįsyk... Ji tiesiog buvo manyje. Lyg jos siela būtų apsigyvenusi manyje. Manau, ji ieškojo kur pabėgt ir atėjo pas mane. Mačiau ir jaučiau viską, ką ji jautė. Ji iš to skausmo ir nevilties buvo tokia... sugniuždyta. Tačiau ji laikėsi tvirtai, tiek kiek galėjo, bet vis vien buvo tokia silpna... Ji niekaip nebūtų manęs sustabdžiusi nuo to šunsnukio sudaužymo iki mirties, jei ji nebūtų buvusi mano galvoje. Nežinau... Tai taip keista. Nemoku paaiškint...
- Tai todėl ir atsisakei duoti parodymus policijai? – paklausė tėtis.
- Taip... Man viską reik suvirškinti, apmąstyti. – atsiduso ji.
  Po šito kelias minutes tęsėsi tyla. Ko gero tėtis apkabinęs Atėnę guodė ją. Ankščiau jai užtekdavo mano paguodos, tačiau dabar buvau per silpna tam. Man pačiai reikia paguodos.
- Dėl visos šitos situacijos, - tarė Atėnė verkdama. – kaltinu save. Nesugebėjau išlikti stipri, kai apakau ir ji dėl manęs pasiaukojo. Jei ji būtų buvusi sveika, dabar ji nekentėtų...
- Nekaltink savęs. Viskas galėjo nutikti ir tau...
- Ne nebūtų. Moku apsiginti... – ji liūdnai atsiduso.
  Nenorėjau girdėti tolimesnio jų pokalbio, tad panardinau po vandeniu galvą iki ausų. Tyla. Spengianti tyla. Norėjau dingti iš čia. Iš šio bjauraus pasaulio. Vėl įsivaizdavau esanti proskynoje. Žvelgiau į sodriai žalius medžius, lengvai linguojančius vėjy. Žengiau į mišką, tyliai kaip lūšis. Liečiau kiekvieną medžio kamieną, kurį pasiekdavau. Žiūrėjau į medžių viršūnes ir į dangų pro lapiją. Pajutusi troškimą lėkti kaip vėjas, pasileidau bėgti. Iš pradžių lėtai, bet su kiekvienu kartu, kai mano pėdos paliesdavo smaragdines samanas – vis greičiau. Netrukus lėkiau greičiau už vėją. Medžiai susiliejo, mačiau tik prieky nesibaigiančių medžių jūrą. Lapai ėmė keisti spalvą – iš žalios į gelsva, į rusvą, į rausvą, į auksinę... Bet nesustojau. Bėgau kuo greičiau. Rodės kojos pačios atsiplėš nuo žemės. Tačiau ėmiau lėtinti. Ėmiau neskubėdama žingsniuoti prikin. Prieš mane atsivėrė nuostabus slėnis. Priešais driekėsi rudens spalvomis nudažyti medžiai, iki pat kalnų tolumoje. Tarp kalnų leidosi oranžinė saulė, savo spinduliais išryškindama medžių spalvas. Tačiau žėrinti saulė nespigino į akis. Ji labai maloniai šildė ir guodė.
  Priėjau prie skardžio krašto ir žvilgtelėjau žemyn. Iki žemės buvo labai daug. Bet nuo aukščio man nesvaigo galva. Ir nebijojau. Nusišypsojusi atsispyriau nuo skardžio krašto ir nėriau galva žemyn į mišką apačioj. Užsimerkiau, mėgaudamasi kritimu, vėju, nupučiančiu visas bėdas ir saule, maloniai glostančia mano veidą. Atsimerkiau ir žvelgiau į sparčiai artėjantį mišką. Nebijojau. Atvirkščiai, jaučiausi dieviškai. Nusijuokiau, ir kai iki auksaspalvių šakų buvo telikę keli metrai, išskleidžiau savo dangiškus sparnus ir suplasnojusi jais, skriejau į dangų. Kvatojausi iš laimės ir laisvės jausmo. Nardžiau danguje, kaip žuvis ežere. Buvau laisva... Laisva ir laiminga...

- Vesta! – mama pažadino iš šio nuostabaus sapno. – Vesta, ar tau viskas gerai? – neatsakiau, tik bandžiau iškosėti vandenį iš kvėpavimo takų. – tikriausiai užmigai, nes panirai po vandeniu. – susirūpinusi tarė mama. – Gerai, užteks mirkti vonioje.
  Mama man padėjo išlipti iš vonios ir nusišluostyti. Nenorėjau nieko daryti. Ir nieko nedariau. Praktiškai viską už mane padarė mama.
- Mieloji, tėtis paruošė pietus. Gal norėtum pavalgyti? – paklausė manęs ji. Tačiau nieko neatsakiau. Nieko nenorėjau. Ypač kalbėti.
  Ji nesulaukusi mano atsakymo mane nuvedė į virtuvę ir pasodino už stalo, prie kurio tylėdami sėdėjo Atėnė ir tėtis. Sesė dar verkė, o tėtis... Jis turėtų jaustis šlykščiai. Bet nei vienas nesijaučia taip prastai, kaip aš.
  Priešais mane padėjo lėkštė su maistu, nors Atėnė ir perspėjo, kad nieko nevalgysiu. Nevalgiau. Nenorėjau. Kiek supratau, apetito neturėjo visa šeima. Jie suvalgę vos kelis kąsnelius tyliai sėdėjo prie stalo. Ko gero mąstė. Ir vis žvilgčiojo į mane. Jaučiau jų žvilgsnius. Atėnė laikė mane už rankos, tačiau šįkart tai mažai ką keitė. Tenorėjau nusigauti į lovą ir nukeliauti į tą auksinį pasaulį.

- Laba diena. – pasisveikino mama, kai kažkas paskambino į jos mobilųjį telefoną. – Ne, neatvyksime. – stojo ilgoka pauzė. – Ji vis dar nekalba. Po to įvykio nė žodelio nepratarė ir nenorime jos spausti. Taip, taip, žinau, kad reikia duoti parodymus, bet ji su niekuo nekalba. Nemanau, kad kam nors ką nors pasakys... Žinau, kad jos parodymai svarbiausi, bet nemanau, kad ji juos duos... Tikrai? Tikrai yra galimybė, kad jį išteisins, jei Vesta nekalbės? – mama liūdnai atsiduso. – bet juk yra visi įrodymai. Tiek medicininiai, tiek Atėnės... Ji pati turi duoti kaltinimus?
  Supratau, kad skambino policija. Jie ne vieną savaitę kankino mus skambučiais. Tiek tėvai, tiek Atėnė prašė, kad duočiau parodymus. Tačiau man nerūpėjo. Na ir kas, kad duosiu parodymus? Tai nesugrąžins tai kas prarasta, neištaisys, kas padaryta. Man šis pasaulis tebuvo amžiais tamsus ir vis bloga linkintis. Visą laiką leisdavau auksiniame pasaulyje, kuriame jaučiausi laiminga. Jei galėčiau, jau seniai ten būčiau persikrausčiusi...
  Tačiau niekas kitas be manęs to stebuklingo pasaulio nežino. Juk nenoriu, kad mano šeima kentėtų šitame bjauriame pasaulyje. Vien dėl jų reikia pasistengti. Juk jie manimi rūpinasi ir dėl manęs nerimauja. Jie mane myli, kaip ir aš juos.
  Pakilau nuo lovos, savo naujajame kambaryje, ir nuėjau prie savo stalo. Pasirausiau stalčiuose. Giliai, paskutiniajame stalčiuje buvau užkišusi savo dailės reikmenis, kurių jau taip seniai nenaudojau. Radau A4 formato lapą ir tušinuką. Atsisėdau prie stalo. Kaip rašyti kaltinimus buvau išmokusi mokykloje. O rašyti ant popieriaus su tušinuku buvau išmokusi per pamokas... Per jo pamokas...
  Ėmiausi rašyti. Užsikirtau ties data. Kokia šiandien data? Spėju, kad spalis, bet kokia diena? Datą užrašys kas nors kitas. Palikau vietos jai ir ėmiau rašyti toliau. ... Domantą Kreivelį kaltinu... vėl užsikirtau. Atsiminimai ėmė ūžti galvoje kaip baisiausias uraganas. Visi tie prisiminimai, kuriuos bandžiau užmiršti, nuo kurių bėgau... Dabar turėjau juos prisiminti. Ašaros ėmė riedėti skruostais. Ranka tiesiog atsisakė rašyti tą žodį, kuris apibūdintų viską, kas man nutiko tą dieną... Tiesiog atsisakė. Taip ir sėdėjau prie lapo. Minutę, penkias, dešimt... Galiausiai giliai įkvėpiau ir prisiverčiau parašyti. ... Domantą Kreivelį kaltinu išprievartavimu... Tai parašiusi giliai atsikvėpiau ir puoliau į ašaras. Norėjau išrėkti visą tą skausmą ir širdgėlą. Norėjau išsilieti, tačiau nenorėjau gąsdinti mamos. Tad susiėmiau ir baigiau rašyti. Perskaityti ką parašiau negalėjau. Ir nenorėjau.
  Tada atsistojau ir nuėjau prie lango. Atidariau jį. Šaltas vėjas plūstelėjo man veidan. Pasidarė šalta, tačiau tiesiog stovėjau. Laukiau nežinia ko. Gal stebuklo.
- Vesta, ką darai? – paklausė mama, įžengusi į kambarį. – sušalsi.
  Nieko neatsakiau. Mama uždarė langą ir nuvedė prie lovos. Palindau po antklode ir susiriečiau į kamuoliuką. Kurį laiką mama sėdėjo ant lovos krašto ir švelniai glostė man nugarą. Kai pamanė, kad užmigau, atsistojo ir nuėjo durų link. Vidury kambario sustojo. Supratau, kad pamatė lapą ant stalo. Priėjo prie jo ir paėmė mano rašliavą. Minutėlę ji pastovėjo, o tada išėjo iš kambario.
  Po mano raštu duotų parodymų, teko keliauti į policijos nuovadą. Namiškiai puoselėjo viltį, kad galbūt imsiu kalbėti, tačiau aš tokios vilties net neturėjau. Kai nuvažiavome į vietą ir mane apklausinėjo – neištariau nė žodžio. Tiesiog sėdėjau ir bandžiau pasislėpti nuo visos šitos kankynės auksiniame miške.
- Manau jai reikia psichologo pagalbos. – nusprendė policininkas, visiškai netekęs vilties, kad prabilsiu.
- Bandėme, tačiau ji nereagavo į jį, kaip ir į kitus dalykus. – pasakė tėtis. – Mes net nežinome ką daryti.
- Hmm... Bet vis vien mums reikia psichologo nuomonės, apie jos psichinę būklę. To prireiks teisme. – pasakė jis. – Tegu ji nueina pas policijos psichologą.
  Buvau nuvesta į kitą kabinetą. Atidarius duris su mumis maloniai pasisveikino vyriškis. Pasodino mane už stalo ir paprašė palikt mus vienus, bet Atėnė nesutiko. Norėjau, kad ji būtų šalia. Galiausiai, kai sesė ir tėvai įtikino psichologą, jog sesė galėtų pasilikti – tėvai išėjo ir likome vieni. Psichologas, vardu Haroldas, bandė mane prakalbinti, tačiau tylėjau.
- Kodėl per visą mėnesį neištarei nė žodelio, Vesta? – paklausė Haroldas. Tylėjau. – Jei tau bus lengviau, gali rašyti. - Nenorėjau. Nenorėjau nei rašyti, nei ką nors daryti. Norėjau tik pamiršti... Nes šis pasaulis tėra bjaurus pūlinys.
- Ji nei rašys, nei kalbės. – pasakė Atėnė. Ji spustelėjo mano ranką.
- Bet ji parašė kaltinimus. – aiškinosi psichologas. – tai reiškiasi, kad gal ji kaip nors išreikš savo nuomonę ir mintis.
- Nereikš. Ji parašė tą popiergalį vien dėl to, kad mes būtumėme laimingesni. Nes jei tas išpera nesės už grotų – niekas nebus laimingi, išskyrus jį patį. Vesta nori, kad mums būtų bent kiek geriau. – paaiškino Atėnė.
- Iš kur visa tai žinai, jei ji nešneka?
- Mes dvynės. – atsiduso ji. Sesei pabosdavo kiekvienam aiškinti, kas mus sieja.
- Taigi, žinai, ką ji jaučia?
- Taip.
- Ir žinai ką ji galvoja?
- Kartais.
- Įdomu...
- Jei ne tas ryšys, siejantis mus, mes, ko gero, nė nežinotumėm kas nutiko. Nujaučiau, kad kažkas negerai Vestai, todėl grįžau ankščiau, nei įprastai.
- Tai žinai, kodėl ji nešneka?
- Nes ji ne čia. Jos, nuo tada, kai tai atsitiko, paprasčiausiai nebėra.
- Kaip suprasti „ne čia“?
- Ji tarsi atsiskyrusi nuo šito pasaulio ir gyvena savo susikurtajame. Ten ji jaučiasi labai gerai... O jei būna priversta bent trumpam grįžti... – sesė nutilo ir atsiduso. – ji viską prisimena ir tai ją graužia iš vidaus.
- Taip nutinka, kai žmonės patiria kokį skaudų įvykį. – tarė psichologas. - kiek žinau, ėjote pas psichologą pora savaičių. Ir niekuo nepadėjo?
- Visąlaik geriausia jos psichologe būdavau aš. Tačiau po to įvykio ji atsiribojo nuo visų, net nuo manęs. Jei aš negaliu jai padėt – tada negali niekas. Ji apskritai nereaguoja į nieką. Per tas dvi savaitės, per kurias lankėmės pas psichologą, jos būklė nė kiek nepasistūmėjo, nei į gerą, nei į blogą.
- Tada nenumanau, kuo ji bus naudinga teisme. Be jos bus sunku nuteisti kaltinamąjį.
- Tikiuosi ji pasistengs. Labai tikiuosi... – tyliai tarė sesuo.
 
  Praėjo dar mėnuo. Gal. Bet man laikas sustojęs. Mano auksiniame pasaulyje laikas neegzistavo. Būdavo rytai, dienos, vakarai, bei naktys. Būdavo vasaros, rudenys, žiemos bei pavasariai, tačiau jie keisdavosi taip nepastoviai, kad neidavo suprasti, koks yra tikrasis laikas.
  Namiškiai bandė mane ištraukti iš to pasaulio. Kodėl jie taip daro? Negi nesupranta, kaip man jame gera? Kaip šilta, jauku? Todėl vieną dieną nutariau jiems parodyti, kur aš pragyvenai pastarąjį laiką. Tegu pamato ir nebebando atimti tos rojaus oazės šiame šaltame ir tamsiame pasaulyje.
- Atėne? – pakviečiau sesę, kai ji sėdėjo prie savo stalo ir ruošė namų darbus. Pajutau kaip ji krūpteli, išgirdusi mano balsą.
- Taip? – tučtuojau atsiliepė ji ir priėjo prie manęs.
- Noriu tavo pagalbos. – atsakiau.
- Ko tik beprireiktų. – sesė be galo džiaugėsi, kad ėmiau kalbėti.
  Atsikėliau iš lovos ir atidariau paskutinį savo stalo stalčių. Ištraukiau dailės reikmenis.
- Gali atnešti stovą? – paprašiau.
- Amm... Žinoma. – sutriko sesė, bet tuojau pat nuėjo atnešti stovo.
  Po kelių minučių jis jau stovėjo priešais mane. Paėmiau didelį popieriaus lapą ir padėjau ant stovo. Susiradau akvarelę ir teptukus. Tada paėmiau paletę.
- Gali atnešti vandens? – vėl paprašiau. Netrukus ant stalo stovėjo indelis su vandeniu. – gali parodyti, kur geltona spalva?
  Kai parodė – pamirkiau teptuką į vandenį, į dažus ir ėmiau lape piešti saulę. Prieš tai gerai apčiupinėjau lapą, kad žinočiau kur kaip piešti. Po to paprašiau Atėnės išgauti šviesiai oranžinę spalvą, kuria piešiau dangų. Piešiau baltapūkius debesis, auksiniai krašteliais, išdidžius kalnus, remiančius dangų, smaragdinį mišką, žybčiojantį bekylančioje saulėje, upę, raibuliuojančią per mišką... Žinojau, kad man taip nepavyksta piešti taip, kaip prieš prarandant regėjimą, tačiau stengiaus. Taip buvo gera vėl laikyti rankoj teptuką ir piešti tai, ką matau.
  Kai pabaigiau – atsitraukiau. Net nežinojau, kaip atrodo paveikslas, tačiau tikėjausi, kad bent kiek panašus į mano pasaulį.
- Ar gražu? – paklausiau.
- Be galo. – liūdnai atsakė Atėnė. – Ir mane išmainei į šį pasaulį?
- Ne, neišmainiau. – nuliūdau, kad ji manęs nesuprato.
- Taip, išmainei. – pyktelėjo ji. – Tu vietoj to, kad kalbėtumeisi su manimi, kad abi bandytumėme spręsti problemas, kaip ankščiau, pasislepi tame geltoname paveiksle ir pabėgi nuo visko, kaip bailė. – liejo savo jausmus Atėnė. – suprask, ne tau vienai sunku. Mums visiems, nes jei tu kenti – kenčiame mes visi, nes mes esame šeima.
- Aš... Aš neišmainiau nei tavęs, nei ko nors kito į tą pasaulį. Tik norėjau parodyti tai, ko nesuprantate. Bandote mane išplėšti iš to pasaulio, kuriame gerai jaučiuosi. Aš norėčiau tame pasauly būti su tavim. – bandžiau išaiškinti jai.
- Tas pasaulis netikras. Tu net nematai, kad iš tavęs nieko neliko. Nieko. Ankščiau prieš problemas stodavai drąsiai, kaip Heraklis, o dabar bėgi. Bėgi ir vis bėgi. Net nepriimi mūsų pagalbos. Mes su tavim gražiai elgėmės visą tą laiką. Suprantame, kaip tau sunku, bet jei ir toliau gyvensi tais jausmais, ta kančia ir nežiūrėsi, koks nuostabus čia yra pasaulis – tu išnyksi. Nebegyvensi, o tik egzistuosi.
- Tas pasaulis tikras, Atėne. – ėmiau verkti. – jis tikras...
- Tebūnie jis tikras. Tačiau nepalik mūsų. Padaryk, kad tas pasaulis atsirastų čia. Gerai?
- Pasistengsiu...
- Nesistenk, o daryk. – pasakė sesė ir stipriai apkabino. – sveika grįžusi, Vesta.

  Nuo tos dienos viskas ėmė keistis. Nors ir retai, bet kalbėjau, visi stengėsi kuo labiau mane užimti. Vis kalbindavo, vis duodavo kokių nors darbų, vis stengėsi, kad kažką nuolatos veikčiau. Pradėjau vėl mokytis, skaityti knygas. Tačiau, tais momentais, kai likdavau viena, keliaudavau į savo oazę, nes norėdavau pasislėpti nuo blogų prisiminimų, kurie tik ir telaukdavo tinkamo momento mane užklupti. Man vis dar atrodė, kad realus pasaulis yra nedraugiškas ir pertvinkęs tamsos, o manasis – tikras rojus.