Laikas

Sušalti pirštus neaprengto kūno.
Tuščiom banalybėm naktin išsilieti.
Matyti, kaip rytas garuoja virš upės,
Paskendęs rūkuos baugščiai budinas. Tyras.

Matyti pravertus vartus.
Mindžioti slenkstį, bet niekaip nežengti toliau, nei jis baigias.
Ir dėl patyrimo – jau tiek kart užėjęs į vidų laukan išgrūstas buvai –
Išsigandus stovėti...

Gaudyt žvilgsnius šešėlių šešėliuos,
Kol nebeliks nieko, ką Jis tamsa kažkada pavadino.
Sulaukti dienos, kuri nebekvepės rytu,
Tik siunčiančio meistro, tik skambančiais žodžiais:

Pakilti. Išeiti. Pradėti gyventi.
Laikas.