Netikras Dievas per sprangus

Jie valgo mano kūną ir geria mano kraują. Gleivėti šliužai nenoriai lankstosi ir trinasi priešais, neretai trakšteli koks nors slankstelis, ir raitytis darosi sunku. Neretai ir visas sliekas perlūžta. Taip patylomis, patylomis. Apie vargšelių būseną suprantu tik iš kitų išties gausiu tapusio gleivėjimosi ar netikėto masinio antplūdžio.
Invazija greitai nuslūgsta, ir lieka tiktai ištikimiausi manęs kramsnotojai. Iščiulpus šlaką kraujo, jų veidai visada įdomiai persikreipia. Atrodo, juntu tą šleikštulį ir aš. Tik skonio išskirti nesugebu.
Kūnas ir kraujas. Kūnas ir kraujas. Kūnas ir... Keturios lentos. Jos saugo mano nugeibusias, anksčiau laiko suluošintas vargšeles kojas, plevėsiškas lyg vaiduokliai rankas, ne į tą pusę nulinkusią galvą. 
Ilga tvora aplinkui daugybę pamatuoto laiko dėžučių riboja mano gyvenimo erdvę. Riboja mane.

Aukštyn-žemyn nuo ryto iki vakaro, tik aš įkalinta sustingusiam erdvėlaiky sklandau.
Kartais blyksteli šviesa – vadinasi, svetimas užeina.
Arti. Arti manęs.
Praeina...
Šnabždesys, kuris greitai nutyla, visada atsineša paskui save įkyrų ir žemišką graudulio balsą.
Ilgai neištversiu. Ilgai neištversiu, – noriu surikti.
Arti. Arti jų einu.
„Vėsu“ – tarsteli sau ir susigūžę, apsigaubę vienatve, nueina.
Vėjas užgesina žvakutes, užpusto kelių įspaustas duobeles. Tokiomis akimirkomis juodžemis padvelkia ramybe ir nematomai žmogui išsišiepia.

Tądien irgi pūtė. Pūtė, pūte, pūtė. Maišėsi dangus su žeme, reikėtų pasakyti. Gyvųjų ir mirusiųjų šokis.
Sėdėjau rami ir spoksojau pro langą. Iš šono idiliškas vaizdelis.
Visiška tyla, tik minčių dūzgimas ir plunksnos, dreskiančios popierių, garsas, norint tas mintis-minteles užrašyti. Taip būdavo visada, grįžus iš ten, kur kūnas ir kraujas.
Kūnas ir krau...
Užspringau, nespėjusi įrėžti šių žodžių popierinėj atminty – už nugaros išvydau šokančią būtybę. Į šalis plaikstėsi ilgi ugninės spalvos plaukai. Kojos buvo stebėtinai sustabarėjusios. Vis dėl to ne. Teisingiau – suanglėjusios. Nesupratau, ar jos akys mato mane, todėl norėjau nejučia atitolti. Vos tik mažumėlę pasijudinau – šokėja jau buvo vidury kambario ir valiūkiškai žvelgė į akis. Deginantis žvilgsnis.
–  Kodėl tu čia? – paklausiau, šliūkšteldama į veidą puodelį šalia stovėjusio vandens. Per daug jau įdūkusi atrodė.
–  Kodėl tu čia? – atkartojo jos lūpos, atrodo, dar karštesnės.
Pasimečiau ir vėl slinkausi tolyn nuo jos. Nebebuvo kito kelio. Ugniaveidė pradvelkė lyg vėjas ir šypsojosi jau netoli lango. Aš irgi čia pat stypsojau.
Aplinkui buvo justi svylančių padų kvapas. Tuo pat metu dar troškau išsiaiškinti, kodėl pas mane. Nagi kodėl?
Jau žiojausi klausti, bet ši man netikėtai prisiartino dar labiau ir ėmė kuždėti:
–  Tu netikra ir Jis netikras. Netikras, nes tu netikra... Netikra, girdi? Todėl užmigs diena. Užmigs diena...
Susvirduliavau.
–  Dabar! – staiga sušuko ji, ir karštis stipriai tvokstelėjo man į veidą. Paskutinis pabučiavimas. 
Kūnas ir kraujas. Kūnas ir kraujas. Tada atsiskyrė, iš tiesų, dar labiau suartėdami.
Kapų tyla, tai vadina gyvieji.

Šiandien irgi šoka. Šoka vien mirusieji. 
Vėlinės.
Vėl svetimi. Šįsyk beveik armija.
Arti. Arti manęs.
Sustojo!
Užsiplieskia švieselė, šnabždama malda. Vėl spaudžiamos duobutės juodžemy – šis lyg susigėdęs tyli.
Kitokios vėlinės – vaikišku tikėjimu matuotos. Tikros.

Tolėliau – nuleidęs galvą irgi vaikas, man rodosi, kad... Ne. Bet taip. Ten lyg ir aš. Vaidenasi, matyt. Vaiduokliams irgi vaidenasi, matyt.
Nenoriai uždegama žvakutė. Spurdanti dvasia delne – ne šįsyk.
Iškrisk, nagi iškrisk, žvakut, sakau, bet ji vis tvirtai laikosi.
Bambagysle tarp motinos ir vaiko teka salsvas skystis, iš rankų trupa duona jau pelyti imanti. Žinojimas, kaip bus, suspaudžia širdį.
Juk ir aš. Ir aš su Juo taip pat...!
Dabar šliužai su manimi...
–  Neilgam mes čia, – nuaidi balsas motinos, ir tuoj pat kulniuoja jie namo. 
Neilgam, – pakartoju. Vienam gyvenimui, – priduriu, jau kildamas aukštyn.
Kirminai, vis dar lankstydamiesi prieš mano bejėgį kūną, ima tolti. Ne vienas perlūžta, nespėjęs savo Dievo rast. Kramsnotojai ištikimiausi – net ir jiems, atrodo, vemti noris.
Netikras Dievas. Netikro Dievo skonis per sprangus.