Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Aklųjų pasaulis išties yra sunkus. Kad ir kaip gerai namus žinojau, vis vien kliuvinėjau. Tačiau sesė visuomet buvo šalia. Valgyti irgi buvo sunku. Su sriubom būdavo lengviau, tačiau su mano mėgstamais spagečiais turėjau daug vargo. Tačiau sunkiausia būdavo, kai tiek tėvai, tiek sesė į mane žiūrėdavo su užuojauta, kai tuo metu tenorėjau, jog elgtųsi normaliai. Vienąsyk neiškenčiau tokio jų elgesio ir niūros nuotaikos, niūresnės nei per laidotuves, todėl pakilau ir nuėjau į savo kambarį taip greitai, kaip tik galėjau. Atėnę pasiunčiau velniop, kai ji sekė mane ir užsidariau kambary. Verkiau, daug verkiau. Po valandos atėjo tėtis. Atsisėdęs ant lovos, šalia manęs prabilo:
- Žinome, kaip tau sunku... Perspėjom, kad gailėsiesi, tačiau tu nekl...
- Ne, tėti. – nutraukiau jį. – dėl savo sprendimo nesigailiu ir niekad nesigailėsiu. – atsisukau į tėčio pusę, nors taip ir nežinojau, kur jis tiksliai yra. – Verkiu ne dėl to, kad esu akla, o dėl to, kaip jūs visi elgiatės. Nuo tada, kai įvyko ši nelaimė – namuose niūriau nei kapinėse; kai pietauju su jumis – jūs tylite ir stebite mane; kai einu – prižiūrite mane kaip kokį kūdikėlį, žengiantį pirmuosius žingsnius. Kai bandau juokauti, kad man būtų lengviau – jūs paverčiate viską į tragediją. Baikit vienąsyk elgęsi kaip pradinukai, kurie pirmąkart mato gorilą. – vėl pravirkau. Tėtis apkabino mane.
- Suprask, mums tai yra smūgis. – pasakė jis. – Ypač dėl to išgyvena Atėnė. Manau tą ir pati išgyveni. Dabar kai pasakei kas negerai – mes bandysime elgtis taip, kad tau būtų geriau.
- Pasistenkit ne tik dėl manęs, bet ir dėl savęs pačių
  Po šio pokalbio namuose situacija šiek tiek pasikeitė, tačiau linksmumo nuotaika buvo labai jau dirbtina. Netrukus mane ėmė lankyti mokytojas, kuris dirbo su aklaisiais. Iš pradžių mokino aklųjų rašto, po to dar pasiūlė į kompiuterį įrašyti programėlę, kuri viską, kas rodoma kompiuterio ekrane perskaito, ir specialią kvalatūrą prie viso šito reikalo. Nusprendėme, kad mokysiuosi namuose, nes mokyklose nėra pakankamai gerų sąlygų akliesiems. Atėnė irgi nusprendė prie manęs prisidėti, nors tėvai ir bandė atkalbėti. Kai ji pareiškė, kad ir mes visas užklasines veiklas, kad ilgiau su manim pabūtų – aš kategoriškai uždraudžiau tai daryti. Kad patikrinčiau, jog ji tebelanko visus savo užklasinius užsiėmimus – ėjau su ja į visas jos treniruotes ir varžybas. Būdavo keista eiti pažįstama gatve, tačiau jos nematyti, girdėti žmones ir mašinas, tačiau jų neregėti. Naudojausi specialia lazdele ir tai atkreipdavo dėmesį. Žmonės, ypač vaikai ir paaugliai, yra negailestingi. Jie gatvėje šaipėsi ir apkalbinėjo. Tačiau kas tik leptelėdavo netokį žodelį – Atėnė užsiliepsnodavo tarsi koks fakelas. Taip atkirsdavo, kad visiems gatvėje net ausys lapnojo. Pora vaikinų ir viena mergina namo grįžo su mėlynėm ir kruvinom nosim. Per Atėnės treniruotes visi elgėsi įprastai, nors girdėjau šnabždesių. Niekas nenorėjo manęs įžeisti, nes mokykloje buvau draugiška su visais ir buvau mėgiama, o tie, kuriems nepatikau – nieko nesakė, nes puikiai žinojo, kaip Atėnė moka sumalti veidus. Pusė vaikinų mokykloje dar vaikystėje yra patyrę jos įniršį. Tačiau ji niekada nepuldavo be reikalo. Devyniasdešimt penki procentai jos muštynių kildavo ginant mane, nes buvo piktybiškai nusiteikusių prieš mane, mat man pavydėjo talento ir gerų pažymių ir dėl to, kad buvau kitokia. Abi su Atėne tokios buvome. Mums kalba buvo nereikalinga, kad suprastumėm viena kitą, tad visi į mus šnairuodavo, kai eidavom mokyklos koridoriais. Taip buvo, nes nepratarusios viena kitai nė žodžio imdavom juoktis ar pykti. Arba kai stovėdavom viena priešais kitą, žiūrėdavom viena kitai į akis ir taip nebyliai šnekučiuodavomės ištisą pertrauką. Arba kai užbaigdavome viena kitos sakinius. Jei tik kas nors prie to prisikabindavo per daug, sesuo tiesiog pasiusdavo. Turiu prisipažinti, kartais ji pasikarščiuodavo, tačiau tik dėl to, kad ji labai mane myli.
  Kai kartu leisdavome laiką, sesuo man skaitydavo įvairias knygas. Ankščiau ji jų nelabai mėgo. Vienąsyk sudegino kažkokią knygą, kai mokytoja liepė ją perskaityti. Gaila, nebloga knyga buvo. Pati norėjau imtis kokios veiklos, bet kad ir kaip sparčiai mokiausi aklųjų rašto, jo taip gerai nemokėjau, kad galėčiau skaityti, ar pati rašyti. Pianino pamokos irgi buvo atšauktos, nes mokytoja nemoka dirbti su aklaisiais. Taigi, likau kaip ir ant ledo. Tik Atėnė kartais užrašo mano padiktuotus eilėraščius ir trumpučius tekstus į kompiuterį, o paskui jų klausausi per programėlę, įrašytą mano mokytojo. Kiek vėliau tėtis parūpino man kompiuterinių knygų, kurių klausiausi per tą pačią programėlę. Tačiau dažniausiai laiką leisdavau kieme, tyrinėdama kiekvieną plotelį iš naujo, naujais pojūčiais. Jie dabar buvo labai paaštrėję. Galėjau girdėti už kambario durų stovinčio žmogaus kvėpavimą, galėjau palietusi pirštų galiukais tiksliai pasakyti kokios medžiagos yra daiktas, atsidariusi kambario langą galėjau pasakyti ką pietums ruošia kaimynė, gyvenanti priešais mus, galėjau pasakyti ką valgau vos liežuviu palietusi valgį. Tačiau nemačiau. Kaip troškau matyti mišką, netoli mūsų. Kaip troškau pamatyti savo piešinių spalvas. O už viską labiausiai vėl norėjau išvysti savo tėvų ir sesės veidus.
  Apie mūsų šeimą ištikusią nelaimę sužinoję giminaičiai vis atvykdavo manęs aplankyti. Anksčiau būdavo smagu sulaukti svečių, nes tai praskaidrindavo kasdienybę. Bet jau nebe. Visi į mane žiūrėjo, kaip į baisiausią ligonį ir akivaizdžiai manęs gailėjosi. Ir kiekvieną syk Atėnė nesusilaikiusi imdavo ant jų riaumoti, nes jai buvo skaudžiau nei man girdėti pokalbius apie aklumą. Nekartą, kai kiti nematydavo, verkdavome savo kambary ir apšnekėdavome gimines. Supratome, kad giminaičiai nelinki man blogo ir nuoširdžiai užjaučia, tačiau jie to nežinodami blogindavo situaciją.
  Po pusmečio viskas buvo lengviau. Įpratome prie kitų žmonių reakcijos, tapo įprasta man padėti, kai negalėdavau ko nors padaryti, nebesijausdavau nepatogiai ir nesaugiai einant gatve, nebe nuliūsdavau, kai iš artimųjų gaudavau dovanų, skirtų akliesiems, išmokau gerai skaityti ir rašyti (kompiuteriu) Brailio raštu, daug geriau orientavausi ir nemažai ką galėjau pasidaryti pati, ėmiau rašyti dienoraštį, o svarbiausia – gera nuotaika ėmė grįžti į namus. Jau nebekalbėdavome vien apie mane arba išvis nieko. Mes su Atėne kvatodavomės iš visos širdies, kai nutikdavo kas juokingo, pasakojome dienos įvykius, daug šypsojomės.
 
- Vesta, kur eini? – paklausė mama, kai pamatė, kad aunuosi batus.
- Pasivaikščioti po miestą. – atsakiau.
- Viena? – sunerimo ji.
- Taip.
- Galiu eiti kartu. – pasakė mama. Ji ėmė eiti manęs link.
- Nereikia. – sustabdžiau ją. – noriu išmokti orientuotis viena.
- O jei kas nutiks? – sunerimo ji.
- Nesijaudink mam, jei kas nutiks - paskambinsiu. – pasakiau ir išėjau iš namų. Jaučiau, kad mama akimis mane seka.
  Pasukau dešinėn, miesto centro link. Atėnė niekada nebūtų vienos manęs išleidusi. Ji būtų ėjusi su manimi, nesvarbu ar praleistų kokias svarbias varžybas ar treniruotę. Tačiau, ji dabar buvo išvažiavusi į Latviją, į varžybas, o aš negalėjau vykti su ja, tad dabar galėjau eiti pasivaikščiot viena.
  Einant atidžiai klausiausi kiekvieno garselio, uodžiau kiekvieną kvapelį. Sustiprėję kiti pojūčiai neleido pasimesti. Sustojau prie kelio ir įsiklausiau. Pravažiavo keletas mašinų. Tada perėjau gatvę ir toliau žingsniavau. Man iš kairės turėjo būti miesto parkas, o iš dešinės – įvairūs pastatai. Ėjau iš lėto, bandydama pažinti pasaulį kitais pojūčiais. Buvo sunku orientuotis, tačiau miestas pažįstamas iki skausmo, tad pasiklysti neturėčiau.
  Nutariau nueiti į mėgiamą kavinukę. Mokytojas mane mokino kaip susimokėti už prekes ir paslaugas, kaip atskirti pinigus. Metalinius buvo labai lengva atrūšiuoti, o popierinius tekdavo dėtis į skirtingus piniginės skyrelius ir vis kitaip sulankstyti. Tačiau daug lengviau būdavo su banko kortele. Ją dabar turėjau.
  Einant staiga kažkas į mane stipriai atsitrenkė. Pargriuvau ant šaligatvio.
- Žiūrėk, kur eini! – riktelėjo. Atėnė, šiuo atveju, būtų jam plėšusi gerą antausį.
- Jei turi regą – tai žiūrėk į kelią, nes aš regos neturiu. – atsakiau stodamasi.
- Oi... – sutriko vaikinas. Ko gero nežinojo ar atsiprašyti, ar tiesiog nueiti.
- Tiesiog žiūrėk kur eini. – nedrąsiai šyptelėjau ir nuėjau toliau.
  Netrukus priėjau kavinukę. Atpažinau iš kavos ir pyragaičių kvapo. Įėjau vidun. Jau buvau čia, kai neturėjau regos, tad maždaug žinojau, kur kas yra. Tačiau vis vien kažką kliudžiau koja. Net aklūjų lazdelė nepadėjo.
- Atsiprašau, gal padėti? – pasisiūlė mergina. Pažinau balsą. Šios kavinukės padavėja.
- Taip, prašau nuveskite mane prie laisvo stalelio. – maloniai paprašiau.
  Padavėja paėmė mane už parankės ir nuvairavo iki staliuko. Atitraukė kėdę ir pasodino. Tada paprašiusi luktelėti nuėjo. Sėdėjau ir klausiausi. Žmonės, kurie kavinėje tylėdami stebėjo mane, kol nuėjau iki staliuko, vėl ėmė plepėti . Jie nemanė, kad juos girdžiu, bet girdėjau juos ypatingai gerai. Jie kalbėjosi apie mane. Dauguma. Gailėjosi manęs ir svarstė apie mano gyvenimo sunkumus. Taip, jis nelengvas, tačiau daug geresnis, nei būtų be sesers.
- Laba diena. – maloniai pasisveikino jaunas padavėjas. Bent jau sprendžiant iš balso. Ir tada minutėlės tyla. Galėjau jauste jausti, kad jis sutrikęs.
- Laba diena. – pasukau galvą jo pusėn ir maloniai nusišypsojau. – ne, meniu man nereikia ir taip, užsisakysiu dabar.
- Gerai. – tyliai nusijuokė jis. – taigi, ko pageidausite?
- Šokoladinių ledų ir kapučino. – užsisakiau ir atsilošiau kėdėj.
  Kai atnešė mano užsakymą – apčiupinėjau puodelį ir susidariau jo vaizdą galvoje. Paėmus šaukštelį pasimaišiau kapučino, įsibėriau cukraus. Paragavau. Skanu. Perėjau prie ledų. Apčiupinėjau ledų stiklinę. Paėmiau šaukštelį ir juo patyrinėjau ledus. Tada ėmiau valgyti. Jaučiau žmonių žvilgsnius, tačiau nekreipiau dėmesio. Jie visąlaik susidomėję žiūrėdavo į aklą žmogų. Kai pabaigiau – paprašiau sąskaitos. Atsiskaičiau banko kortele.
- Atsiprašau, bet ar galėtumėte palydėti iki durų? – paklausiau padavėjo.
- Taip, žinoma. – pasakė jis. – tuoj grįšiu.
  Grįžęs padėjo man nueiti iki durų. Beeinant jis manęs paklausė:
- Ar labai sunku būti aklam?
- Aklam? Ne. Tačiau labai sunku ištverti kitų žmonių patyčias, o sunkiausia, kai tavo artimi žmonės tavęs gailisi ir elgiasi lyg sėdėčiau invalido vėžimėlyje. – sustojome prie durų. – Ačiū už pagalbą. – šyptelėjau.
- Nėr už ką. – atsakė šis. – viso.
- Ate.
Išėjau iš kavinės. Tas vyrukas nė nepajautė, kaip jam įdėjau į kišenę dešimt litų. Būčiau davusi daugiau, tačiau neturėjau laiko skaičiuoti visus pinigus.
 
  Kai Atėnė sužinojo apie tokį mano pasivaikščiojimą – užpyko ant manęs. Tačiau tai netruko ilgai, nes Latvijoje gerai sekėsi ir ji buvo puikios nuotaikos. Na, šitą žinojau dar prieš jai grįžtant. Taip pat žinojau, kad ji susipažino su latviu, kuris jai krito į akį. Sesė apie jį nešnekėjo, bet ji niekad nemokėjo nuo manęs slėpt paslapčių.
  Kitą dieną, kai Atėnė išėjo į treniruotę, o tėvai į darbą – likau viena. Nepirmas sykis, tačiau pirmąsyk mokytojas ateis, kai būsiu viena. Domantas jau buvo tapęs beveik mūsų šeimos nariu. Jis – malonus žmogus. Man patiko dirbti su juo. Bet greitai pabaigsiu savo mokslus pas jį ir mokysiuosi savarankiškai, nes tėvai nelabai išgali jam sumokėti. Ir taip daug santaupų išleido dėl manęs.
Din Dan! Suskambėjo durų skambutis. Girdėjau mokytojo žingsnius dar jam net neįžengus į kiemą. Tad jau lipau laiptais, kai jis paspaudė durų skambučio mygtuką. Atidariau duris.
- Turėtum būti atsargesnė, - linksmai atsakė mokytojas, įeidamas vidun. – juk už durų galėjo būti koks žudikas maniakas.
- Jūsų žingsniai išdavė jus. – šyptelėjau ir uždariau duris.
- Ech ta aklųjų klausa. – sukikeno Domantas, nusiaudamas batus.
  Nusijuokiau ir užlipau į antrą aukštą ir nuėjau į savo kambarį. Mokytojas atkrypavo iš paskos. Mes nuolat vienas kitam pasakodavom juokelius apie akluosius. Iš pradžių, kai jis tik pradėjo juos pasakot – man būdavo labai nejauku, tačiau jis taip mane užgrūdino, tad pašaipos nebebuvo tokios baisios ir pati pasijuokdavau iš savo nerangumo, jei ką kliudydavau beeinant.
- Tavo sesė tikra nevala. – pareiškė Domantas.
- Cha, tikrai. – atsakiau ir priėjusi prie jos lovos, paliečiau atverstos knygos kamputį, paliktą Atėnės. Lažinausi, kad ant jos dar mėtosi porą drabužių ir papuošalų. Tikiuosi šiandien nepaliko liemenėlės, kaip praeitą sykį. – Ankščiau dar bent lovą jos sutvarkydavau. Dabar to nebegaliu. – pasisukau vyriškio link. – taigi, šiandien vėl mokysimės skaityti sudėtingus žodžius?
- Ne, šiandien mokinsiu susitvarkyti kambarį. – atsakė jis.
- Kaip? – susiraukiau.
- Jau pakankamai laiko esi akla, kad imtumei neblogai orientuotis aplinkoje, o ypač savo kambaryje. – tarė Domantas ir atsisėdo ant mano lovos. Bent jau iš klausos galėjau taip pasakyti. – taigi, sutvarkyk sesės lovą, kaip senais gerais laikais. – linksmai tarstelėjo šis.
  Nuėjau prie Atėnės lovos ir ėmiau apgraibomis ieškoti kokio nors daikto. Mokytojas man aiškino, kaip geriau ieškoti ir padėti daiktą į vietą, tačiau viską turėjau daryti savarankiškai. Radus sesės apyrankę, nuėjau prie jos stalo ir atidariusi trečią stalčių nuo viršaus, paliečiau jo turinį. Ji visada čia laikydavo papuošalus ir makiažą. Mano pirštai užčiuopė jos papuošalų dėžutę, tad į ją padėjau apyrankę. Paskui ėmiau ieškot daugiau daiktų. Sunkiausia buvo padėti vieton drabužius. Nebelindau į spintą nuo tada, kai apakau. Drabužius man išrinkdavo Atėnė. Tačiau su Domanto nurodymais šiaip ne taip susitvarkiau su rūbais. Jei ką ir negerai kur padėjau – sesė susitvarkys grįžusi.
- Puiku. – mokytojas buvo susižavėjęs mano vikrumu. – dabar gal dar susitvarkyk savo stalą?
- Nuo kada jis nesutvarkytas? – susiraukiau, bandydama prisiminti ką tokio veikiau, kad liko betvarkė.
- Na, kiek matau, tai čia apvirtusi vaza su džiovintomis gėlėmis. – atsakė Domantas.
- O, varge. – atsidusau ir nužygiavau link stalo. – kodėl iškart nesakėt?
- Nes tokia šiandien pamoka. – atšovė jis. Nuėjau prie stalo ir apgraibomis radau gėles. – Šiaip, kiekvienam neregiui papasakoju vieną istoriją. Tačiau tau nepapasakojau ir tau ko gero niekada jos neprireiks.
- Bet vis vien papasakosit? – paklausiau, pastatydama vazą.
- Taip.
- O kodėl man to pasakojimo nereikia? – pasidomėjau, čiupinėdama sudžiūvusius gėlių lapelius ir stiebelius.
- Nes paprastai žmonės netekę regėjimo palūžta, puola į depresiją, eina žudytis, išdarinėja kvailus dalykus, kad išsilietų dėl neteisybės, kurią patyrė. O tu jautiesi taip, lyg tau tebūtų nagas nulūžęs. – linksmai pasakė mokytojas. – O tas pasakojimas padeda suprasti, kad sunkiai dirbant galima pasiekti nuostabių rezultatų.
- Taigi, papasakosite? – paklausiau dėdama gėles atgal.
- Viename Amerikos mieste dirbo mokytoja. Ji pradirbo penkerius metus, kol galiausiai kiti sužinojo, kad ji akla.
- Oho. – tarstelėjau.
- Pasiklausyk toliau. – tęsė jis. – žmonės nesuprato, kaip tai galėjo būti. Pasirodo, ji labai gerai orientuodavosi, buvo išmokusi rašyti ant lentos, į sąsiuvinius. Ji sumaniai išvengdavo situacijų, kurios išduotų ją esant akla. Mieste jai padėdavo šuo vedlys. Tačiau kažkas įtarė ją esant akla, tad padarė testą su ja, kuris išdavė mokytoją esant nerege. Ir ją atleido.
- Žiauru. – gūžtelėjau pečiais. – tai dabar aš negaliu tapt mokytoja, nes nematau? Kokia neteisybė. – nusivylusi tariau.
- Na, juk vaikams tai būtų puiki galimybė nusirašinėt. – atsakė šis.
  Betvarkydama stalą kliudžiau kėdę, kurią palikau nepristumtą prie stalo ir pamiršau. Nepirmas sykis, tačiau būčiau drėbusis ant žemės, jei ne mokytojas. Jis mane pagavo ir pastatė ant kojų. Nejaukūs virpuliukai perėjo per nugarą. Retai persiversdavau, bet labai nemėgdavau tokių situacijų. Keletą sykių mokytojas mane yra prilaikęs, bet vis vien nebūdavo malonu. Tačiau per mokytoją nusirito aštrių jausmų banga. Iš kur tai žinojau? Tai buvo panašu į tą patį dalyką, kuris siejo mane su Atėne. Mano nuojauta, kuri labai išlavėjo, kai tapau akla, pradėjo skambint pavojaus varpais. Juk čia mokytojas, kodėl turėčiau jo bijot? Tačiau jis manęs nepaleido, laikė prie savęs. Atsikrenkščiau ir bandžiau žengt atgal, bet Domantas man neleido.
- Atsiprašau? – nervingu balsu paklausiau.
- Gal ir nematai to, bet esi graži. - saldžiu balseliu pareiškė jis. Nuo jo žodžių suvirpėjau. Iš baimės.
- Ačiū už komplimentą, bet gal galim tęsti pamoką? – paklausiau, bandydama išsisukti iš šios nemalonios padėties. Tačiau jo jausmai virte virė.
- Kam rūpi tos pamokos? – paklausė jis pirštais braukdamas man per veidą ir kaklą. Kita jo ranka ėmė kilt aukštyn mano koja. Sukandau dantis. Reikia pagalbos, man reikia pagalbos. Ką daryti? – Tačiau šio bei to galėčiau tavęs pamokinti. – sumurkė jis saldžiu balseliu, kuris man šioje situacijoje skambėjo kaip girtuoklio sapalionės.
- Baikit! – riktelėjau ir atsitraukiau nuo jo.
- Nagi, nagi, katinėli. Ateik. – jis ėjo manęs link, o aš nuo jo. – Argi aš tau taip nepatinku? Juk patinku, taip mielai su manimi elgiesi. – Atsirėmiau nugara į spintą, o jis mane prie jos prispaudė.
- Baikit, prašau... – maldavau. Kuo toliau, tuo labiau baimė kaustė mane. Tačiau baimė tik dar labiau jį jaudino. – Kai apie Jus sužinos...
- Apie mane niekas nesužinos, brangute, – pasakė jis lyžtelėdamas mano kaklą. Šlykštu, šlykštu, šlykštu. – nes tu neišdrįsi niekam papasakoti. – sušnibždėjo jis prieš imdamas bučiuot mano ausį.
- Neeee! – stipriai stumtelėjau jį nu savęs ir pasisukau bėgt durų link, tačiau tas niekingas šunsnukis sugavo mane už rankos ir tvirtai mane prispaudė prie savęs. Dabar niekaip nesugebėsiu pasprukt.
- Raminkis, arba supyksiu. – tai pasakęs jis prispaudė savo lūpas prie manųjų. Rodės tuoj pradėsiu žiaugčiot iš šleikštulio. Stipriai įkandau jam į lūpą. – Aaaaaah. – sudejavo Domantas iš skausmo, kai atsitraukė nuo manęs. – Nori žaisti šiurkščiai? Puiku. – tarė jis su pykčiu balse ir pagriebęs mane nusviedė lovon. – Džiaukis, nerege, kad bent aš tavęs noriu, - tas šunsnukis ėmė plėšti drabužius nuo manęs. – nes niekas tavęs, tokios invalidės niekad nenorės. Niekas tavęs nemylės ir niekas su tavim nepermiegos.
- Baikit! – klykiau.
  Tačiau nesustojo. Priešinaus kiek galėjau, tačiau jis buvo stipresnis. Riksmai irgi nepadėjo. Netrukus buvau išrengta. Kiekvienas Domanto prisilietimas man priminė tarsi kulką, peilį, smengantį man į kūną. Kiekvienas jo aistros pritvinkęs atodūsis buvo tarsi sprogimas, draskantis mano ausis. Kiekvienas mano bandymas pasipriešinti uždegdavo jį vis labiau. Nenorėjau viso to jausti. Tiesiog nenorėjau. Atsiribojau nuo visko. Atsiribojau nuo savo kūno. Mano mintys ėmė sklandyti toli. Iš pradžių galvojau apie mišką. Proskyną jo pakrašty, mylimiausią mano ir Atėnės vietelę, apie kurią tik aš ir ji težinojome. Įsivaizdavau, kad stoviu pievelėje ir lėtai sukuosi, apžvelgdama kiekvieną miško vietelę. Stebėjau, kaip pliki medžiai rengiasi žaliu rūbu, kaip jų šakose apsigyvena paukščiai, dainuodami dainas apie meilę. Kaip jie susisukę lizdus augina savo vaikus. Kaip saulė ryte mišką paverčia nuo rasos spindinčiu deimantu, kaip dieną šildo ir maitina žemę, o vakare paverčia bauginamai paslaptingu ir nuostabiu paveikslu. Kaip vėliau paukščiukai pakyla iš savo lizdų ir dar vėliau išskrenda į šiltus kraštus. Kaip medžiai pakeitę savo rūbo spalvą, kraiposi pagal šąlančio vėjo dainą, kol prie stebuklingo šokio prisideda krentantys auksiniai lapai, o šokio pabaigoj – baltai sidabrinės snaigės, kurios pavargusios nusileidžia žemėn ir tarsi patalais apkloja laukus ir jaunų medukų šaknis ir šakas.
  Tačiau man to nepakako. Nepakako, kad paguostų ir apgintų. Užsiauginau sparnus. Didingus, kaip erelio sparnai, švelnius, kaip motinos rankos, auksinius, kaip liepų medus, žaižaruojančius saulėj, kaip kalnų upelis vakaro žaroj... Išskleidžiau juos ir sumosavus jais atsiplėšiau nuo žemės. Keliavau kuo toliau nuo čia. Tolyn, tolyn. Laisvė. O saldžioji laisvė. Ašaros riedėjo skruostais, kai tiesiog rodės galėjau lyžtelėti, paragauti laisvės skonio. Apžvelgti visą pasaulį, skriejantį po manim. Dangus, viršum manęs keitėsi. Saulė leidosi, nuostabia auksine ir geltona spalva nudažydama dangų, o kitoj pusėj paukščių taku kilo sidabrinis mėnulis, nušviesdamas indigo spalvos dangų. Vakarą pakeitė naktis, naktį rytas, rytą diena, dieną vakaras, o vakarą naktis... Sukosi dangus man prieš akis. Plasnojau sparnais stipriau, skriejau kaip raketa pro baltaviršūnius kalnus, virš smaragdinio miško, safyrinės jūros link. Virš jūrų ir vandenynų, plaukiant auksiniais ir švelniais debesimis. Pakilau aukščiau, link žvaigždžių. Laisvė. Ta saldi laisvė. Galėčiau taip skrieti ir skrieti, jausti vėją savo sparnais, galėčiau čia gyventi. Amžinai.
  Į šį nuostabų pasaulį įsibrovė Atėnė. Tegu. Ateik, Atėne, ateik. Pažiūrėk kaip čia nuostabu. Pažiūrėk, kur mes galėtumėme būti. Kur mes galėtumėme skrieti per žydrąsias padanges kartu. Bet ne, ji nesidžiaugia. Jos gyslomis teka adrenalinas ir ugnis... baimė. Ir baimė. Staiga, visus jos jausmus akimirkai užgožė nuostaba. Didžiulė nuostaba, dėl kurios net širdį sugėlė taip, kad ji sustojo. Tada toji širdis ėmė tvinksėti pykčiu. Jos akys žvelgė į vyrą, nuogą vyrą, palinkusį virš kažko lovoj. Kas gi tai? Tuk! – nusiuntė širdis pykčiu verdantį kraują į krūtinę. Tuk! – į pilvą. Tuk! – į kojas. Tuk! – į rankas. Tuk! – į galvą. Jis atsisuko. Jis pamatė ją. Pamatė jos kruvinu pykčiu pasruvusias akis. Tačiau jis pašaipiai nusišypso. Kažką pasako. Tie žodžiai smenga Atėnei į krūtinę. Giliai. Per giliai. Žinau tą jausmą. Dabar ji pasius. Taps stipri kaip jautis, žiauri, kaip drakonas, negailestinga, kaip išbadėjęs tigras. Bet ką jis tokio pasakė? Ką? –„Puiku, atėjo ir sesė. Trise smagiau“ – sakė jis pašaipiu balsu. Štai ką pasakė. Sesė nežiūrėjo į būtybę, gulinčią lovoje. Tik žvilgsniu mirtinai badė jį. Atėnė žinojo kas ten guli. Kas? Aš? Argi aš? Negali būti. Juk aš čia, ne ten. Aš čia. Aš čia.
  Atėnė puolė prie jo. Plėšė jam per veidą. Tada sekė smūgių ir jo riksmų lavina. Talžė jį kumščiais ir kojom. Jam apsiginti nebuvo šansų. Niekas negali apsiginti nuo mano pasiutusios sesės. Niekas. Kai jis apsvaigo, ji suėmė jo galvą ir trenkė į sieną. Jis neteko sąmonės. Trumpam. Bet tai nesustabdė jos. Ji toliau trankė jį. Pakėlė jį nuo žemės viena ranką ir ištempė į koridorių. Ten jį dar aptrankiusi iki kraujo, nusviedė nuo laiptų. Ji su pasimėgavimu žvelgė, kaip jis spiegdamas kaip mergiotė, žviegdamas kaip skerdžiamas paršas ridenasi laiptais žemyn. Atėnė iš paskos nubildeno laiptais žemyn ir jį trankė, nors jis buvo jau be sąmonės.
- Atėne... – sakiau jai. – Atėne, stok... Neužmušk jo, jam tai bus per švelni bausmė... – prašiau jos. – Stok... Prašau... Nes pati prisidarysi problemų. Stok... – maldavau jos.
  Ji apsiramino. Jos įtūžis ėmė rimti. Tačiau kol dar visai nesibaigė, ji ėmė spardyt jo tarpkojį. Iš visų jėgų. Vienas spyris, antras, trečias, ketvirtas... dešimtas... penkioliktas... dvidešimtas... dvidešimt trečias... Tada ji sustojo. Paniekinamai žvelgė į jį, gulintį visą kruviną ant grindų. Tuomet mano auksiniai sparnai prapuolė. Ir ėmiau krist. Krist į juodą tuštumą. Kritau, kritau, kritau... Bet mane pagavo... Kas? Kas?
- Vesta, Vesta, Vesta... – šaukė mane sesuo. Ji mane laikė. Laikė juodoj tuštumoj. – Vesta, prašau, lik, Vesta.
  Grįžau. Grįžau į savo kūną, nuo kurio bėgau. Ankščiau jame jausdavausi gerai. Bet ne dabar. Jaučiausi apverktina ir bejėgė... Apkabinau sesę, taip stipriai, kaip tik galėjau. Verkiau. Atrodė, kad visą amžinybę verkiau.
2012-09-21 12:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-30 20:27
Marquise
Lengvai visiškai teisus/i. Aš gal tik pridėsiu, kad man ši dalis pasirodė sklandesnė ir tolygesnė nei ankstesnės. Manau autorei lengviau perteikti įvykius negu emocijas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-23 09:46
Lengvai
Taip, stilius vis dar geras, bet supratau, kur bėda - charakteriai labai jau vbienpusiški. Atėnė tik mušasi, Vesta tik svajoja ir yra gera, mokytojas, pasirodo, dar ir niekšas prievartautojas - tas irgi jau kažkur matyta, skaityta ir girdėta. Būtų gerai, jei autorė suteiktų savo veikėjams daugiau bruožų ir įvairiasnių. Juk sportininkai nėra vien besimušantys ir rėkiantys žmonės, meninkai nebūna amžiais geri ir mieli ir taip toliau ir panašiai. Be to, norisi daugiau aplinkos: tėvų, draugų, įvykių. Juk per tą pusmetį gal buvo kokia gimtadienio šventė, nupirko šunį, kepė tortą ar kažkas panašaus? Dabar darosi kiek nuobodoka, netgi su perspaustu tragizmu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą