Laiškas. Iš širdies širdžiai.

Nežinau, ką Tau jaučiu. Atleisk - nebesusigaudau pati savyje. Šiam pasauly tiek melo, tiek veidmainystės, kad nesupratu, ar žmonės su manimi šnekasi tik iš mandagumo, ar dėl to, kad nuoširdžiai jiems rūpiu.

Žmonės manimi netikėjo. Buvau tiesiog niekas jų akyse. Galbūt ir dabar tebesu. Mano pasaulis skilo, dužo ir byrėjo, ir vėl klijavosi. Teko nusivilti pasauliu.

Gal ir nutarsiu, kad praeitį reikia pamiršti, bet juk padarytos skriaudos neatitaisysi. Suklijuotas indas neatstos naujo. Žinoma, vartoti jį galima, bet kas iš to? Jis vis vien jau sudaužytas ir suklijuotas.

Kartais mano atmintis su manim juokauja iškirpdama iš mano gyvenimo kai kuriuos įvikius, žodžius, žinutes. Galbūt visko atsiminti man ir nereikia.

Pameni, Tu sakei, kad mes esam labai skirtingi? Pameni, sakei, jog mes per mažai pažįstami? Tada man tie žodžiai skambėjo juokingai, bet dabar supratau, kad tai tiesa. Tu apie mane žinai mažai, aš apie Tave dar mažiau.

Sunku nusakyti žodžiais jausmus. Negaliu suformuluoti, nežinau, kaip pasakyti, kad Tu suprastum.

Maniau, kad mano jausmai Tau nerimti, kad neilgam. Neįsivaizdavau Mūsų kartu. Jau ir kitą spėjau nusižiūrėt. Su juo, atrodė, viskas turėtų gautis rimtai, rimčiau negu su Tavim. Tačiau vėl prisiminiau Tave. Netyčia.

Visiškai gali būti, kad aš Tau nepatinku. Nerašai. Neatrašai. Neprisimeni. Nebendrauji. Aš žmonėms atrodau keista, ne tokia, manęs privengia. Galbūt ir Tu su visais.

Neturėčiau dėti į šį „laišką“ daug vilčių, bet... Tikiuosi suprasi ir atleisi, kad ir vėl lendu į Tavo gražų gyvenimą.

Dėkui už viską.

Su meile,
Justė.