Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Ne, apie tai nė negalvok. – prieštaravo tėtis. – žinai, kaip šis pokalbis baigsis.
- Ak, neleisit būti donore? – paklausiau. – Puiku, neleiskit, bet štai ką pasakysiu. – priėjau arčiau prie tėvų ir rimtai į juos žiūrėdama, tyliu ir atšiauriu balsu tariau. – aš nebesu vaikas, galiu pati priimti sprendimus. O mano sprendimas yra atiduoti savo akis Atėnei, nes ji be jų išprotės. Jau dabar jos protas skęsta it akmuo į ežero dugną. Ir kai ji išprotės, išprotėsiu ir aš. Jūs neteksit mūsų abiejų, vien dėl jūsų kvailo tėviško nusistatymo. Ir tada galėsit kaltint tik save, ir kankintis bežiūrint į mus, kaip mes abi prarandam protą ir grimzdame į depresiją. – užsimerkiau ir atsidusau. Atsimerkusi ryžtingai pažvelgiau į tėvų akis. – Atėnė yra jūsų prašiusi daugybės dalykų. Daugybės. O kiek aš iš jūsų prašiau? Tik meilės ir dažų, kad galėčiau tapyti. Daugiau nieko. Ničnieko. Net per savo gimtadienius nieko neprašiau. Žinot, kad be reikalo, gerai neapgalvojusi šito neprašyčiau. Tačiau šįsyk prašau. Prašau, kad išpildytumėte mano norą.
- Bet... Ar tu pati neišprotėsi, jei neteksi regėjimo? – tyliai paklausė tėtis.
- Ne, nes aš iš anksto žinau pasekmes. Žinau kas bus, ir kaip mano gyvenimas pasikeis. Aš išgyvensiu be akių, tačiau Atėnė – ne. Jos dar niekada gyvenime nemačiau tokios palūžusios... Taip yra, nes ji tapo bejėge. Aš savo svajones įgyvendinsiu ir be regėjimo, o ji be jo negalės įstoti į savo išsvajotąją karo akademiją. Negalės tapti profesionale kare, kaip ji visąlaik norėjo...
- O tu be regėjimo negalėsi piešti piešinių. – pasakė mama.
- Man dar liko pianinas ir poezija. O Atėnei neliko nieko. Nieko, tik aš. – Paskutinius du sakinius sukūkčiojau ir pratrūkau verkti. – Atėnės silpnumas gniuždo mane. Ji visąlaik buvo mano stiprybė, o dabar ji dingo.
  Tai pasakiusi nubėgau į palatą, kurioje gulėjo Atėnė. Atsigulusi į jos lovą apkabinau miegančią sesę ir ėmiau verkt. Palatoje esančios merginos ėmė šnabždėtis, tačiau man tai nerūpėjo. Tegul kalba ką tik nori.

- Ar tu dėl to tikra? Dar gali apsigalvoti. – paklausė daktaras, rankoje laikydamas migdomųjų dujų kaukę.
- Nuo gimimo esu apsisprendusi dėl savo sesers aukotis. – ryžtingai pasakiau. – dėkit tą daiktą man ant veido ir greičiau viską baikim.
  Daktaras atsiduso ir uždėjo kaukę man ant veido. Ėmiau skaičiuoti. Vienas. Žvelgiau į greta manęs gulinčią Atėnę. Du. Įdėmiai žvelgiau į jos veidą, nes daugiau jo nebepamatysiu. Trys. Kartojau mintyse, mūsų pažadą, duotą viena kitai miške. Keturi. „Kai prireiks, viena kitai padėsim ir viena dėl kitos pasiaukosime“. Penki. Tai ir padarysiu. Šeši. Iki susitikimo, sesut. Septyni.
 
  Pabudau. Pagaliau. Ar viskas baigta, viskas padaryta?
- Atėne? – pašaukiau ją.
- Vesta? – atsiliepė ji.
- Kaip jautiesi? – paklausiau sesės.
- Gerai. – atsakė. Jaučiau, jog ji džiaugiasi. – kaip po operacijos, tai labai gerai.
- Puiku.
- Man ant akių kažkokie tvarsčiai. – nusivylė ji. – Noriu pagaliau vėl išvysti tavo veidą.
- Galėsi, netrukus mane pamatysi. – verkiau. – Netrukus mane pamatysi.
- Kas negerai? – paklausė Atėnė.
- Verkiu iš laimės, jog tau viskas gerai. – nusišypsojau.
- Bet kodėl jautiesi liūdna?
- Dėl visko, kas įvyko. – atsidusau. Buvo labai sunku nuo jos slėpti tai, ką padariau. Tačiau aš mokėjau slėpti paslaptis nuo sesers, o ji – niekad.
- Dabar viskas bus gerai. Tikrai. – užtikrino Atėnė. – Ačiū, kad palaikei mane sunkiu momentu.
- Juk žadėjome viena kitai padėti. – tariau.

  Taip ir nepasakiau jai, kad šį sykį aš dėl jos pasiaukojau, kad dabar ji žvelgs į pasaulį pro mano akis. Žinojau, kaip ji pyks, kad ir kaip bandyčiau jai pasiaiškinti. Tačiau ji ankščiau ar vėliau susitaikys, galbūt ir atleis. Nė nežinau, kaip Atėnė sureaguos, kadangi iki šiolei ji dėl manęs aukodavosi. Jai pagalbos prireikdavo labai retai. Bet kad ir kas benutiktų, ji liks su manimi. O tai svarbiausia.

- Atėne, šiandien nuimsime tvarsčius. – pranešė daktaras, kai įėjo į palatą.
- Pagaliau! – iš džiaugsmo sušuko ji.
  Aš tegalėjau šypsotis. Sesės begalinis džiaugsmas neleido man nė akimirkai suabejoti mano pasirinkimu. Maniau, kai neteksiu regėjimo jausiuos blogai, tačiau kai iš laimės virpanti sesė buvo šalia – mano savijauta nė negalėjo būti prasta.
  Kurį laiką tegirdėjau savo širdies dūžius ir įtampą palatoje. Jaučiau sesės nekantrumą ir begalinį džiaugsmą. Ji troško pagaliau pamatyti mane. Bet kai taip atsitiks – ji nebesidžiaugs. Išgirdau Atėnės begarsį aiktelėjimą, kai tvarsčiai nuslydo nuo akių. Daktaras liepė jai neskubėti atsimerkti ir lėtai mirksėti. Kai sesė šūktelėjo, jog mato – visi ėmė ją sveikinti ir džiaugtis su ja. Tik ne aš. Nes net nemačiau, kur mano sesė. Nemačiau jos šypsenos, linksmo veido, žaižaruojančių akių, kurios neseniai buvo mano. Aš tesėdėjau ir laukiau beprasiveržiančios audros.
- Kur Vesta? – paklausė sesė.
- Ji... Ji tau iš dešinės. – pasakė tėtis. Galėjau prisiekti, jog girdėjau, kaip jis užsimerkia, bandydamas pasislėpti nuo būsimo Atėnės proveržio.
- Vesta? – išgirdau balsą. Žinojau, jog ji dar nemato taip aiškiai, kaip turėtų. Viskas susitvarkys po kelių dienų. – kas tau ant akių, Vesta? – paklausė ji. Girdėjau kaip sugirgždėjo jos lova, ir pajutau kaip sesė palinko prie manęs. Atėnės pirštai palietė mano skruostus, o tada tvarsčiais uždengtas akis. – Kodėl tau tvarsčiai ant akių? Kodėl tau tvarsčiai ant akių? – antro klausimo paklausė virpančiu balsu. – Kodėl jie tau ant akių?! – Sušuko ji. Suprato. Galiausiai suprato. – Ne ne ne NEEEE! – rėkė Atėnė. – Kaip jūs galėjot jai leist? Kaip? – sesė tiesiog kriokte kriokė ant tėvų.
- Atėne, - tyliu balsu tariau. Ji tuojau pat  sukluso. – atsimeni ką viena kitai prisiekėme proskynoje, miške? – paklausiau. Puikiai žinojau, jog ji atsimena. Tačiau ji tą atsiminimą norėjo ištrinti iš atminties. Prikabinti ant akmens ir nuskandinti ežere. Apipilti benzinu ir padegti. Paimti kastuvą ir užkasti. Paimti virvę ir pakarti. Padaryti bet ką, kad jo neliktų.
- Bet šitaip negalima. Negalima. – supratau, kad ji tuoj ims verkti. – Tai tu turi matyti, ne aš. Juk man ta nelaimė nutiko, ne tau. Taip aukotis yra per žiauru. – ji jau verkė. Dar bent vienas mano žodis ir ji verks kruvinom ašarom. Tačiau tylėti negalėjau.
- Aš mačiau, kas su tavim darosi. Mačiau, kaip grimzdai į beprotybę ir depresiją. Ir tai dėl to, kad tapai bejėge. Tu niekada nemėgai būti bejėge, visada buvai stipriausia, visada buvai nenugalima, o aklumas tave nugalėjo. Negalėjau šitaip sėdėti ir stebėti kaip tu nyksti tiesiog akyse, ne dienom, o valandom. Net aš nesugebėjau tau padėti. – aiškinau jai. Mane irgi ėmė ašaros. Atėnė tylėjo. Nieko žodžiais nesakė, tačiau jaučiau, kad jos mintyse kirbėjo klausimas: kodėl? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kodėl tai padarei? Tai mano pareiga dėl tavęs nors ir visų galūnių netekt, - ne tavo. – Man reikia tavęs sveikos, kad galėtum mane ginti, kad būtum mano stiprybe, kaip visada ir buvai. Žinau, kad pyksti, tačiau aš dėl savo pasirinkimo esu laiminga, nes tu esi čia sveiku protu. Tiek daug sykių dėl manęs aukojaisi, leisk bent šįsyk dėl tavęs ką nors padaryti...
  Toliau daugiau nieko negalėjau pasakyti, nes abi ėmėme verkti pasikūkčiodamos. Atėnė įšoko pas mane lovon ir viena kitą stipriai apkabinusios verkėm. Ji ir pyko ant manęs ir kaltino mane, tačiau dėkingumo jausmo nesugebėjo paslėpti. Dabar žinojau, kad ji man atleis. Ankščiau ar vėliau, bet atleis.
 
  Pagaliau namuose. Įsikibusi Atėnei į parankę ėjau namo. Per tą laiką, kol buvau akla, mano kiti pojūčiai paaštrėjo. Daktaras sakė, kad taip ir turi būti. Girdėjau medžių ošimą, žmonių žingsnius, vaikų juoką, sklindantį iš gatvės galo, mašinų burzgesį... Nemačiau namo, tačiau jį įsivaizdavau – tokį patį – nediduką, jaukų. Nekliūdama ėjau keliuku, durų link, nes kiemą atmintinai žinojau. Viduje taip pat viskas gerai žinoma, tad per daug problemų neturėjo kilti. Tėvai plepėjo apie kasdieninius dalykus, kad šis parėjimas namo neatrodytų, kaip kokia scena. Tačiau Atėnė vis vien buvo įsitempusi. Vis negalėjo susitaikyti su tuo, ką padariau. Bent jau ji taip baisiai ant manęs nebepyko.
  Įėjome vidun. Aš, lyg būčiau sveikut sveikutėlė, atsirėmiau ranka į sieną už manęs, nusiaviau savo mylimiausius batelius ir padėjau prie sienos, kur jiems ir vieta. Tačiau galėjau jausti liežuvio galiuku, kad tėvai ir Atėnė stebi kiekvieną mano judesėlį, pasiruošę padėt, jei prireiks. Kai prireiks. Pasukau laiptų link. Prie manęs priėjo Atėnė ir paėmė už rankos.
- Nereikia, noriu pati. – pasakiau jai.
  Ranka paliečiau turėklą, kurį su Atėne esam tiek sykių nulietę, apipiešę, apdrožinėję, kuriuo tiek sykių čiuožinėjom, už kurio tiek daug sykių esam slėpęsi ir klausęsi paslaptingų tėvų pokalbių. Šįkart jis tapo mano vedliu. Neskubėdama lipau aukštyn. Kiekvienąsyk stabtelėdavau, kai pajusdavau kokį nelygumą, nes puikiai žinojau, kad jį padarėme kartu su Atėne. Ankščiau į tuos nelygumus žvelgdavau su šypsena, dabar telieka liesti.
  Pasiekus mano ir Atėnės kambarį, kažkas man atidarė duris, man nespėjus paprieštarauti, ir įėjau kambarin. Mintyse įsivaizdavau kaip jis turėtų atrodyti. Dešinėje, prie lango mano lova, dailiai paklota taip pat, kaip prieš operaciją. Šalia lovos stalas su penkiais talpiais stalčiais, kuriuose buvo mano knygos, užrašai, piešimo reikmenys ir visi kiti daiktai. Prie kitos sienos buvo mūsų spinta. Kairėje kambario pusėje buvo nepaklota sesės lova, stalas, ant kurio stovėjo kompiuteris. Prie sienos stovėjo didelė lentyna, ant kurios puikavosi mano ir Atėnės apdovanojimai. Manieji – už laimėjimus olimpiadose ir dailės parodose užėmus pirmąsias vietas, o Atėnės – įvairūs sportiniai laimėjimai: bėgimo, bėgimo su kliūtimis, futbolo, krepšinio, bokso, karatė, imtynių... Sesė visad ateidavo į parodas, kuriose buvo rodomi įvairių mokinių piešiniai, tarp jų ir manieji, o aš eidavau į jos visas varžybas, kurios vykdavo netoliese.
  Drąsiai nuėjau savo lovos link, nes žinojau kur ji yra, tačiau vis vien neapskaičiavau atstumo ir skaudžiai nusimušiau kojos pirštą. Atėnė tuoj pat priėjo prie manęs ir parodė kur atsisėti. Bet vis vien bjauriai diegė kojos pirštą. Nusimoviau kojinę ir ėmiau čiupinėti skaudamą pirštą. Pajutau drėgmę.
- Tuoj atnešiu vaistinėlę. – pasakė mama ir išėjo iš kambario.
- Man nereikia palydos, tėti. – pasakiau ir šyptelėjau. – man viskas gerai, tik mažos aklųjų klaidelės ir tiek.
- Gerai, brangioji. – atsakė tėtis ir išėjo iš kambario.
  Kai vaistinėlė buvo pristatyta – Atėnė ėmė rūpintis mano pirštu. Kai pabaigė, ėmė kraustyti mūsų daiktus, parsivežtus iš ligoninės. Leidau jai tai padaryti, o pati sėdėjau ir klausiausi kiekvieno garselio, nes tai dabar turi atstoti mano akis. Atėnė viską darydama tylėjo. Kai pabaigė, atsitūpė priešais mane ir jaučiau jos žvilgsnį, tyrinėjantį mano veidą. Nieko nekalbėjo, tiesiog žiūrėjo. Apgraibomis radau jos veidą ir pirštų galiukais atsargiai jį liečiau.
- Tavo pyktis tik apsunkys mano padėtį. – pratariau, kai mano rankos palietė jos skruostus. – Suprask, ir man sunku. Šiuo metu man reikia tavęs kuo geresnės nuotaikos, o ne pikčiurnos. Man reikia tavęs. – sušnabždėjau paskutinį sakinį ir priglaudžiau savo kaktą prie josios. – juk žinai tai. Nebūk tokia užsispyrusi.
- Tu jaustumeisi taip pat, jei būtum mano vietoje. – atsakė sesė tyliu balsu.
- Tu būtum dėl manęs padariusi lygiai tą patį.
  Ji atsiduso. Abi žinojom, kad tai beviltiškas pokalbis. Kas pasakyta – pasakyta, kas padaryta – padaryta.
2012-09-20 14:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-27 21:23
Fatal Error
Man irgi patinka Jūsų rašymo stilius. Bet pati istorija, ne. Pagrindinė veikėja manęs nei trupučio nesužavėjo. Jos tas pasiaukojimas kažkoks "suktas". Kažko trūksta, kad perteiktų tą visą akimirkos svarbumą.

Kol kas Vesta man sukelia tik antipatiškus jausmus.

Būtų natūralų žavėtis žmogumi, kuris aukojasi dėl kito, kilniai, be baimės. Bet aš jaučių kažką negero.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-21 12:19
Ugniaširdė
Lengvai,
Dėkoju už komentarus. Aš visuomet mielai laukiu kitų nuomonės, nes manau, kad gera ir teisinga kritika tobulina žmogų, tad komentuokite mano darbus nesivaržydamas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-21 11:47
Mute
Rašai..o tai svarbiausia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-21 06:53
Lengvai
Rašot sodriai ir gražiai - man patinka toks stilius. Tiesa, kažkur mačiau dvi kalbos kultūros klaidas, aha, viena iš jų "mane irgi ėmė ašaros" - gal greičiau, man irgi norėjosi verkti ar kažkaip panašiai. Bet tai pataisoma, tos klaidos. Pati istorija kol kas manęs nežavi, bet tai jau asmeniška, kitiems gal patiks labiau. Bet su tokiu rašymo stilium sulauksit manęs ir toliau.

p.s. komentaras nelabai išsamus, bet kol kas neturiu ko išsamiai komentuoti=]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą