Žvelk pro mano akis. (1 dalis)

ŽVELK PRO MANO AKIS


Niekada negalvojau, jog nutiks tai, kas nutiko. Niekada negalvojau, kad nelaimės užgrius mus pačiu, berods, ramiausiu momentu mūsų gyvenime. Visada maniau, jog nelaimės pabeldžia į kitų duris, tik ne į mūsų. Problemos, kurios mus ištikdavo, su kuriomis susidorojome visi kartu, nublanksta prieš tai, kas mums dabar nutiko, kaip nublanksta žmogus prieš Dzeuso statulos didybę, kaip išnyksta šiaudų namukas, prieš dvidešimties metrų aukščio cunamio bangą, kaip... kaip... galėčiau išvardyti begalę palyginimų ir kiekvienas tiktų, bet nei vienas nenusakytų mano jausmų. O ypač kaip jausis mano sesė, kai ji pabus. Budžiu prie jos lovos jau antrą dieną. Budėsiu ir kitą, ir dar kitą – kiek tik reikės. Lauksiu kol pabus, nes niekas taip nemokės paguosti kaip aš; niekas taip nemokės jos suprasti taip, kaip aš ją suprantu ir visą gyvenimą supratau. Žinau, jog verksim abi, nes mes nesugebam atskirti savo jausmų, žinau, kad kentėsim tą patį skausmą, nors man ir viskas gerai. Lauksiu kol ji pabus. Norėjau, jog ji atsibustų, tačiau kartu ir bijojau. Bijojau jos reakcijos. Bijojau, kaip tai paveiks mus abi. Aš buvau jos trapioji gėlelė, kurią ji saugojo, o ji – mano stiprybė, mano sargas, – mes - neišskiriamos dalys. Bet ar šįkart jai pakaks stiprybės, perlipti per šią ugnies sieną?
- Vesta, mieloji, - kreipėsi į mane mama, kai atvažiavo į ligoninę po darbo. – turi grįžti namo, persirengti, nusiprausti ir pavalgyti. Ir dar tau reikia į mokyklą...
- Mama, ar visai paklaikai? – nutraukiau ją, vos ne rėkdama. – Koki dar namai, kokia mokykla, kai Atėnė tokios būklės?
- Taip, taip suprantu, tačiau tau irgi reikia poilsio. – tyliai kalbėjo mama. Akivaizdžiai stengėsi manęs nesiutinti, nes žinojo, kokia galiu patapti, jei reikalai susiję su sese, nors iš prigimties esu rami.
- Aš čia dvi dienas sėdžiu. Patikėk, pailsėjusi esu iki kaklo. – atrėžiau ir nusisukau nuo mamos. Žvelgiau į ramų ir taikų Atėnės veidą.
- O kaip mokykla? – paklausė ji sėsdamasi iš kitos lovos pusės.
- Nekenčiu mokyklos. Geriau tu man jos neprimink. – iškošiau pro dantis. – jei ten nueisiu – išspardysiu visus. – mano mama liko nustebinta mano aršumo. Aš niekada nebuvau agresyvi. Mano sesė tokia buvo, jei man kas nors grėsdavo. Tačiau dabar vaidmenys apsivertė.
- Mieloji, aš ne apie tai. Aš apie mokymąsi. Juk atsiliksi, kitais metais neišlaikysi egzaminų, jei praleisi pamokas. – kalbėjo mama, paimdama Atėnę už rankos.
- O kaip ji, mam? – žvelgiau į ją ugningom akim. – O kaip ji juos išlaikys, jei galiu paklausti? Jos visas gyvenimas kardinaliai pasikeis. O ką ji darys? Turės išmokti gyvent iš naujo. Nei jai, nei man tie egzaminai nė kiek nerūpės.
- Baik, Vesta! – piktai riktelėjo mama. – tas dvi dienas buvau kantri su tavim, nes tu patyrei sukrėtimą. Tačiau jau pakaks. Turim gyventi toliau, galvoti apie ateitį. Tiek apie tavo, tiek apie Atėnės.
  Mama buvo teisi.
- Atsiprašau. – tyliai tetarstelėjau.
- Viskas gerai, brangioji. – atsiduso mama. – mums visiems sunku. O dar tas vaikinas kelia bylą...
- Cha, pasiskundė, kad jį mergaitė sumušė. – paniekinamai prunkštelėjau. – jau geriau būtų pamelavęs, kad iškrito iš medžio. O dabar tokią gėdą pasidarė...
- Tą įvykį matė pusė mokyklos...
- Ir suspardysiu jį prie prokuroro, kad visa policija pamatytų. – iškošiau pro dantis.
- Vesta... Nebeatpažįstu tavęs.
- Vaje, vaje. – atsidusau.
- Laba diena, kaip sveikatos? – linksmai paklausė daktaras. Jo balso tonas skambėjo, kaip juokas kapinėse.
- Tokios pačios. – trumpai atsakė mama.
- Ji bunda. – pasakiau surimtėjusi.
- Kaip tai? – priėjo daktaras. – ji nejuda.
- Patikėkit, jos kaip viena siela, skirtinguose kūnuose. – pasakė mama. Ji visad taip kitiems paaiškindavo apie mūsų ryšį.
- Nebūtų dvynės. – tarstelėjo jis.
  Nors Vesta ir nejudėjo, bet jaučiau, jog jos protas bunda. Ji girdėjo mūsų ginčą ir dėl to buvo suirzusi ir susidomėjusi. Aš su mama niekada nesipykdavau. Pyktis su tėvais buvo Atėnės darbas. Mintimis budinau sesę. Buvo keista tą daryti, nes visąlaik mes kartu užmigdavome ir atsibusdavome. Jei reikdavo – kartu ir apalpdavome. Bet šįsyk likau su sąmone.
- Sveiki. – tyliai sušnibždėjo Atėnė. Tačiau žinojau, kad niekas daugiau be manęs jos neišgirdo.
- Kaip jautiesi? – paklausiau jos.
- Žinok, šūdinai. – atsakė ji bandydama pasiversti ant šono, tačiau abi aiktelėjome nuo skausmo, kuris pervėrė sesės šoną. – kas nutiko?
- Nepameni? – paklausiau jos.
- Ne... Tik žinau, jog turiu sumušti viena vaikiną...
- Aš už tave tai jau padariau. – šyptelėjau.
- Tikrai? – nustebo sesė. – Nuo kada tu perėmei mano pareigas? – sukikeno ji.
- Nuo tada, kai tas berniokas lazeriu ėmė žibint ten kur nereikia... – liūdnai atsakiau. – ir dėl to paslydai ir nusiritai nuo laiptų. Tada netekai sąmonės...
- Kodėl tu liūdna? – ėmė ji guosti ji mane. Tačiau žinojau, jog po minutėlės aš ją guosiu.
- Dėl to... dėl to, kas tau nutiko. – pasakiau ir priglaudžiau jos ranką sau prie kaktos.
- Kas nutiko? – ji susidomėjo.
- Atleisk... – atsidusau ir ėmiau verkti. Negalėjau jai imti ir pasakyti. Tiesiog negalėjau. Aš per silpna.
- Vesta, kas yra? Kas? – švelniu balsu ji klausė.
- Atsimerk... – tyliai sušnabždėjau.
  Ji atsimerkė. Pajutau jos sumišimą. Atėnė sumirksėjo, tačiau niekas nepasikeitė.
- Čia pokštas, ar ką? – paklausė sesė taip garsiai, kad pabudo kitos merginos, gulinčios šioje palatoje. – Uždekit šviesą!
- Atėne... – švelniai pasakė mama. – tas vaikinas su lazeriu pašvietė tau į akis ir... ir...
- Pažeidė tavo akis. – užbaigė mamos sakinį daktaras.
- Tai pagydoma? – iš visų jėgų Atėnė griebėsi vilties. Ji kybojo ties bedugnės kraštu.
- Ne... Jei atsiras donoras, tada taip, tačiau tavo kraujo grupė yra reta, todėl vilties, jog atsiras donoras – ypač menka. – pasakė daktaras.
- Tai... Belieka laukti. – atsakė sesė bespalviu balsu. – Svarbiausia, jog esu sveika... – tačiau ji melavo. Ji jau skriejo į bedugnę. Atėnę apėmė neviltis. Ji tik atrodė stipri, ir bandė tokią vaidinti. Ji pati bijojo savo silpnumo, nepripažino jo.
- Sesut, aš čia. – sušnabždėjau jai ausin ir suspaudžiau Atėnės ranką. – nenugrimzk į neviltį. Jei ne dėl savęs, tai dėl manęs.
- Man viskas gerai... – atsakė ji. – viskas gerai.
- Mes susidorosime su šia nelaime, kaip ir visada, mums viskas bus gerai. – atsakiau prie jos prisiglausdama.
- Taip, taip... – Ji vis kartojo, kad bus gerai, nors viduje ji vis labiau puolė į neviltį ir depresiją. Kol galiausiai pratrūko. – aš akla, aš akla, po velnių, AŠ AKLA! – ji ėmė verkti. Retai, labai retai pamatysi ją verkiančią.
- Atėne, Atėne, nepasiduok, taip kaip visą gyvenimą nepasidavei. Nepasiduok. Tu man visąlaik kartojai tai. Tai kodėl pasiduodi?
- Tu žinai, kaip jaučiuosi, tai kodėl klausi, jei žinai atsakymą? – toliau ji verkė.
- Todėl, kad neužsisklęstum savy. Kad su manim kalbėtumeisi. Kalbėk, sese, išsiverk. Išliek visus jausmus ir pasijusi geriau. – kartojau jos žodžius, kuriuos ji man sakydavo, kai jausdavausi blogai. Tai šiek tiek padėjo. Bet tik šiek tiek.
  Visą dieną viena kitą apkabinusios verkėm. Guodžiau ją kiek galėjau, kiek išmaniau, tačiau tai nepadėjo. Atėnė visąlaik jautėsi atsakinga už visą šeimą, buvo tarsi mūsų šeimos angelas sargas. Tačiau dabar ja reikės rūpintis ir tai jai žinoti buvo nepakeliama. Jai patikdavo dominuoti, ji džiaugdavosi, kai galėdavo pagelbėti, kai galėdavo pastebėti gyvūnų išmintus takus pievose ir miškuose ir jais skuosti greitai, kaip gepardas. Atėnė visad jausdavosi stipri, kaip bengalinis tigras, tačiau dabar... Dabar ji palūžo. Ir žinojau, jog ji neatsigaus. Niekada nebus mano drakoniukė, kuri kiekvieną sudegindavo, kuris mane skaudindavo, kiekvieną sudraskydavo, kas norėdavo mane nuskriausti. Dabar turėsim apsikeisti vaidmenimis, tačiau aš to nepajėgsiu. Aš nesu stipri  kaip drakonė, nesu tokia drąsi, kaip tigrė, aš nesu Atėnė. Aš tesu trapi gėlelė, kurią reikia saugoti. Šitaip visad mane vadindavo Atėnė, kartais ir tėvai ir draugai.
  Tuščiai tikėjausi, kad pamiegojusi ji jausis geriau. Tiesą sakant atvirkščiai. Pabudusi Atėnė su niekuo nekalbėjo. Užsisklendė savy. Net man iš pradžių buvo sunkoka ją prakalbinti. O kai prakalbo – supratau, kad jos skausmas gali virsti beprotyste. Nesugebėsiu išlaikyti jos skaidraus proto. Tai ir paskatino mane priimt beprotišką dalyką.
 
  Kai Atėnei buvo suleisti raminamieji ir ji nugrimzdo į palaimingą miegą, nuėjau pas daktarą. Kaip tik šiuo metu jis lankė pacientus palatose. Suradau jį koridoriuje. Nusivedžiau jį tolėliau nuo žmonių.
- Noriu savo akis atiduoti Atėnei. – tvirtu balsu pasakiau.
- Ką? – nustebo daktaras.
- Noriu, kad padarytumėte operaciją ir mano sesei duotumėte mano raineles ir ragenas. Aš būsiu donore. – lėtai ir aiškiai pasakiau.
- Ar šnekėjaisi apie tai su tėvais? – paklausė daktaras.
- Ne. Dėl to ir noriu pasišnekėti. Ar galima be tėvų leidimo tapti donoru?
- Negalima, nes neturi aštuoniolikos. – pasakė daktaras. – bet ar tu tikrai to nori?
- Taip. Jūs neturite dvynio, su kuriuo praleidžiate bent 19 valandų per parą. Jūs niekada nesuprasite, kaip aš ir Atėnė jaučiamės. Jau geriau prarasiu regėjimą, nei sesę.
- Ji susitaikys. Kiek tavo mama sakė, ji yra stipri.
- Ji stipri kai reikia ginti tuos, kuriuos myli, bet ji nemoka apsiginti nuo savęs. Ir jai nepadės joks psichologas, jokios terapijos. Niekas.
- O pačiai... nebus sunku taip gyventi?
- Ne, nes aš su tuo susitaikysiu. Aš moku apsiginti nuo savęs, jei šalia yra Atėnė. Be to, jau apsisprendžiau.
- Tai pakalbėk apie tai su tėvais. Neįsivaizduoju, kaip tu juos įtikinsi. – tai pasakęs daktaras nuėjo į palatą, pas pacientus.
  Grįžau pas Atėnę ir mąsčiau, kaip reikės prikalbinti tėvus. Jie mane išvadins beprote, sakys, jog tokį neįtikėtiną sprendimą priėmiau dėl šoko. Tegul sapalioja ką tik tenori. Šįsyk mano nuomonės niekas nepakeis. Niekas. Žinau, jog Atėnė įkalbintų tėvus, jei aš gulėčiau toje ligoninės lovoje, nes aš esu mamos ir tėčio numylėtinė: rami, gera mokinė, stropi, menininkė, ta, kuria galima pasitikėti, dėl kurios verta aukotis. O Atėnė visad buvo neklaužada... Mano, tam tikra prasme, priešingybė. Tačiau būsiu tvirta. Privalau būti tvirta. Turiu dėl jos stengtis.