Pamąstymai apie žiemą

Man žiema visada buvo kažkas ypatingo. Ji nebuvo reklamuojama, išskyrus labai gražias „Coca-Cola“ reklamas, Kalėdas ir visokias kūčias, kurios man, kaip budistei (suprask, noriu būti sąžininga, negerti, nerūkyti ir turėti pasiteisinimą, tinkanti visoms situacijoms - „Nieko nežinau, aš budistė“) - neaktualu. Tik, žinoma, ne dovanos. Jos man patinka, bet kad jau daug ką turiu.
Esmė ta - žiema man patinka. Žinoma, teks atsisakyti saulės akinių, bet aš jų ir taip nelabai mėgstu. Man patinka mano akys ir patinka jas rodyti.  Nežiūriu į gyvenimą pro n spalvos akinius. Nenoriu. Ir tikriausiai teks nustoti bėgioti. Dar paslysiu ant kokios šakos. Bet kas tada vedžios šunį? Ne, teks bėgioti - norėsiu ar ne.
Oi, fui, prasidės įvairiausi stori megztiniai. Gi žiauriai nemėgstu. Mano plaukai (kuriuos nesigėdydama dievinu nuo kokių dvylikos metų), jau ir taip ploni, dar labiau suplonėja. O jau tada pradeda elektrintis ir tada jau prisiklijuoja prie megztinių. Tačiau aš jau pasiruošiau, atsirinkau tik plonus. Ir šiltus.
Buvau pamiršus, žiemą LNOBT pradeda rodyti mano „Spragtuką“. Reikia nusipirkti bilietus. Reikia nepamiršti. Visi namai apklijuoti lipniais lapeliais, bet jie kažkaip neveikia.
Žiemą bus septyniolika, pagal kinus - aštuoniolika. Ten aš jau pilnametė (tik gal - šito aš nežinau). Kaip visada, norėsiu daryti party, bet prieš pat šventę apsigalvosiu ir užsinorėsiu daugiau šeimos. Vėliau klausiu - kur dingo partis? Ir kodėl? Įdomu, mano pusiau buvęs bernas pasveikins? Kažkokia amžinoji meilė - kiekvieną kartą pradedu su juo susirašinėti, norėdama būti draugais. Neseniai pasirašinėjom. Tikriausiai vėl neišdegs.
Reikia naujo rankinuko. Mano neužsisega - prisnigs į vidų. Žinoma, mano nuostabiosios, netyčinės matematikos vadovėlio padegimo istorijos  praėjusią žiemą neužgoš. Bet gal prasidės rūgštusis sniegas? Visaip gali būti.
Kur dėti savo dvimetrinį kaktusą? Jau lubas siekia. Žiemą jam būna kažkoks brandos periodas. Pradeda beprotiškai augti, o vasarą miega. Artėja vasario aštuntoji, diena, kai mano šuo suvalgė mano mėgstamiausią kaktusą. Artėja ir gruodžio šeštoji, diena, kai mano mėgstamiausias po žuvusiojo kaktusas sudžiuvo. Kažkokia mistika - kaip tai įmanoma? O juk turėjo vaikučių... Kažkur stovi, mačiau - toks parudavęs, bet ant palangės nėra. Gal mama išnešė... sako, nieko nežino. Melagė. Ai, ne, štai jis, ant palangės. O, geltonasis pradėjo leisti mažylį. Bus kūdikiai! Siaubas. Mano orchidėja žydi... Ji gi mirus! Šeši žiedai, dar trys „laukime“.
Žiema žiema.
Reikia pagaliau tas žvaigždes ant lubų susiklijuoti. Kažkaip dabar nesąmoningai atrodo. Vienuolika priklijuotų, o visos kitos ant palangės mėtosi.
Reikia užbaigti „Nepakeliama būties lengvybė“. Bet tokia faina knyga, nenoriu... Gavau per Kalėdas. Pagrindinis mano gėrio ir blogio kovos (dešimtos klasės lietuvių egzamino viena iš daugelio temų, kas domisi) idėjų šaltinis.
Reikia perskaityti „Alisa stebuklų šalyje“. Jau taip ilgai turiu pasidėjus. O filmą tai mačiau...
Atsigabenti pianiną.
Reikėtų paukšteliams lesyklą sukalti. Atskristų, pavalgytų. Bet varnoms tai neduosiu (minimum maksimum). Bandė mano kačiuką nusinešti, gerai, kad ši sunki, tai nepakėlė.
Paaugsiu, ar ir liksiu metro šešiasdešimt?
Gal močiutė pasiims kartu su savimi į Bulgariją? Aš gi taip puikiai orientuojuosi. Nepasiklystu niekur. O močiutė ir knygų mugėj pasimetė kartą... Kaip gerai būtų. Ir šiaip balta vaikštau, o dabar dar mažakraujystė prisidėjo, tai įdegčiau bent truputį.
Reikia parašyti antrą „Paryžius“ dalį.
P. S. rašydama pastebėjau, jog ant nešiojamo kompiuterio vietos, kur yra ta liečiama pelytė, labai patogu pasidėti sausainius. Ir vynuoges.