Akimirka tylos

Vėjo gūsiais sukas lapai ant margų šakų
tyliai, tyliai aidi paukščiai ten virš debesų
Angelai suskridę groja fleitomis auksinėmis
jų daina beribė skamba vėjo sukūriuos
ten, baltame šešėlyje skęsta vakaras ryto aušroj
Po žalia žole vaikšto strazdai keturi, o šuo margis loja įsijuosęs, jo balsas girdis toli, toli.
Visa gamta sustingsta akimirkos džiaugsme, tyli ramybė tvyro ore.
Ten, po senu ąžuolu sėdi pora apsikabinus, jų veiduos spindi džiaugsmas ir palaima, tik staiga praskrieja lėktuvas uždamas visu garsu ir sudrumščia tylią rimtį gamtos harmonijos metu.
Ten, kur buvo kadaise upelio telkinys, dabar ten tyško balta bala, o jos pakraščiuos skamba paukščių giesmė tyli.