Trys varnos (III)

15. Artėjant jubiliejui

Vieną vakarą Žinomas seimūnas paklausė sūnaus:
— Na, ar išeis kas nors iš tavo begalinio vargo? Ar jau gali darbais patvirtinti, kad paukščius parnešiau ir padovanojau tau ne be reikalo?
Sūnus šyptelėjo ir atsakė:
— Nenoriu girtis ir nieko nesakau. Kitą savaitę per tavo jubiliejų su savo draugais ir bendraminčiais galėsite pamatyti ir įvertinti...
— Aš tą ir turėjau omeny... Tai, sakai, būsi pasiruošęs... Bet ar tavo programa bus verta didžiųjų žmonių akių? Prisimink, kad po šiuo stogu svečiuosis Prezidentas, ministrai, Seimo komitetų ir komisijų atstovai...
— Tėte, prižadu iš savo paukštelių išspausti viską, kas tik įmanoma. Manau, nenusivilsite ir būsite užganėdinti.
Pokalbis baigėsi, o generalinę repeticiją sūnus buvo sumanęs padaryti jau rytoj pat. Į savo kambarėlį susikvietė visus kiemo mažylius, gerai pažįstamus ir savo artimiausius draugus.
Dabar dresiruotojas pilkąsias paukštytes ant ilgos baltos lentos jau kviesdavo vardais ir atlikti savo numerio išeidavo ne visos iš karto, o tik pavadintoji. Galėjo iškviesti ir visas iš karto.
Vaikų ir paauglių į generalinę mažojo cirko repeticiją susirinko apie trisdešimt. Visi draugiškai apžiūrėjo varnas, pasigrožėjo pilku švelniu jų pūkeliu, bet niekas negalėjo įspėti, kas čia do paukščiai ir kokiai rūšiai jie priskirtini. Bet tai jauniesiems žiūrovams ir nerūpėjo.
Žinomo seimūno sūnus visus perspėjo, kad elgtųsi delikačiai, nekaišiotų prie paukščių rankų, nes jos gali būti skaudžiai įkirstos. Bet ar tau kas klausys? Vienam verkiančiam mažyliui tuoj pat teko aptverti žaizdą, nes savo laibu piršteliu bandė prisiliesti prie Laimos.
— Ar neperspėjau, ar nesakiau? Jei dar kas nesilaikysit mano cirko taisyklių ir nurodymų, kaltinkit save...
— Žinoma, — pritarė likusieji. Net baisu, kai koks atsitiktinis nevėkšla gali sugadinti šventinę nuotaiką ir cirką paversti bliovykla... Verčiau tokių iš viso neįsileisti...
Tačiau cirkas nuo to nesugedo. Tuoj pat kiekviena paukštelė ant lentos pademonstravo išmoktus šuolius su oriniais tiesiaisiais bei šoniniais kūlversčiais.
— Valio—oo—o!.. — šaukė nebenustygdami savo vietose vaikai ir nuoširdžiausiai susižavėję plojo gabioms ir tiek daug mokančioms artistėms.
O vienas po kito cirko numeriai biro kaip iš gausybės rago ir visus labiausiai pritrenkė, kai akrobatės įsibėgėjusios pradėjo bėginėti drapiruotomis kambario sienomis...
— Ar tu būsi matęs tokius dyvus? Paukščiai railioja sienomis kaip tikri katinai... Tai bent... — vos beatgaudami kvapą ir nebespėdami kraipyti nustebusių akių ir galvų komentavo vyresnieji žiūrovai.
— Kad nė mūsų tikrajame miesto cirke tiek su savo gyvuliais nė vienas artistas neiškerta!.. — šaukė kiti.
Programos pabaigoje Žinomo seimūno sūnus įjungė magnetofoną, paleido šiuolaikinės muzikos juostelę. Muzika visiems labai patiko, bet dar labiau, kai ryškų ritmą pradėjo pamėgdžioti savo dailiomis kojomis pūkuotosios paukštytės. Ir ko tik jos neišdarinėjo, kaip jos nesisukinėjo ir po vieną, ir po dvi, ir visos trys susikabinusios sparnagaliais. Vaikų nervai nebeišlaikė ir jie iškėlę rankas į taktą pradėjo siūbuoti tarsi vėjo lankstomi medžiai. O kai spektaklis baigėsi, visi ilgai atsistoję plojo ir sakė komplimentus šio cirko jaunajam direktoriui — Žinomo seimūno sūnui. Bet jis mažai ko klausėsi, o pirmiausia paukščius suleido į narvelį ir atnešė jiems visą lėkštę gardžios vakarienės:
— Esat vertos, esat vertos — daugiau nieko šįvakar nepasakysiu...
O paauglio draugai sveikino dresiruotoją ir nematytus paukščius ir stebėjosi jų išmone:
— Tau ne į mokyklą eiti, o į mūsų cirką. Sidabriniai į kišenę tuoj pat pradėtų byrėte byrėti... Nebūk kvailas, paklausyk gerų patarimų... Nedžiovink smegenų ir talento su tais kvailais ir beprasmiais mokslais...
Kitą dieną visas gatvės kvartalas tik ir kalbėjo apie dresiruotus paukščius. Suaugusieji netikėjo vaikų pasakojamais stebuklais:
— Na jau... Išmokys matai toks pienburnis į medį lipti karvę...
— Žinoma, vaikai niekus paisto, to negali būti...
Bet vaikai buvo atkaklūs, ginčijosi su tėvais ligi ašarų ir nuėję pas Žinomo seimūno sūnų prašė, kad tas leistų pažiūrėti spektaklį ir jų tėvams. Visi sustoję melste meldė, net ašarojo, nes juos giliai buvo įžeidęs tėvų netikėjimas ir net pajuoka.
— Gerai, — pažadėjo dresiruotojas, — bet kiekvienas turės man sumokėti po penkis litus. Kainuoja paukščių lesalai, aš negaliu visiems už dyką, baigiu nusigyventi...
Susitarė kurią dieną ir po kiek laiko vaikai pranešė — norinčių pasižiūrėti tėvų bus nemažiau pusšimčio.
Tokia galima sakyti pakilia nuotaika apsišarvavęs Žinomo seimūno trylikametis laukė savo globėjo jubiliejaus.

16. Jubiliejus

Tėvas, nenorėdamas nuvilti savo pažįstamų ir kolegų, o be to, galvodamas apie netikėtumo pritrenkiantį efektą, apie būsimą namų cirką niekam neprasitarė. Jis, senas vilkas, žinojo, kad netikėtumo efektas yra svarbus ne tik kariaujant, bet ir nustebinant žmones kiekviename žingsnyje.
Pagaliau atėjo lauktas vakaras. Kai susirinkusieji jau buvo gerokai pasėdėjo prie stalo ir moterys nuo tuščiažodžiavimo pradėjo nuobodžiauti, jubiliatas papasakojo apie savo arčiau atsikeltą tėvų žemę, nenuilstamą ir turbūt niekad neužsibaigsiančią kovą su naminės varvintojais ir lyg tarp kitko užsiminė apie atrastus miške tris nežinomos kilmės plikus paukščius.
— Parnešiau juos ir padovanojau sūnui. Jei kam įdomu, galime  parodyti. Kažin ar atsiras iš jūsų bent vienas gudročius, kuris pasakytų, kas tai per paukščiai ir iš kur jie mano miške galėjo atsirasti...
Seimo vyriausiasis, lyg ir įsižeidęs dėl niekinamos pažiūros į šalies gamtininkus, Žinomam seimūnui, visiems girdint, išdėjo:
— Na jau, na jau... Ar kartais negalvojate, kad nepriklausomoj Lietuvoj mokslo daktarų laipsniai teikiami ir nostrifikuojamos senosios disertacijos šiaip sau, kad jų mokslinis turinys lygus nuliui...
Visi svečiai išreiškė nepaprastą susidomėjimą kilusiu ginču ir daugeliui parūpo, ar Žinomas seimūnas į politinius vandenis nepaleido naujos medinės anties. Antro karto kviesti nebereikėjo, netrukus svečiai urmu suėjo į trylikamečio nedidelį kambarėlį, kuris iš tolo švietė baltu audeklu drapiruotomis sienomis.
— Kad jums nereiktų stovėti ir laukti eilėje, — mandagiai pasiūlė paauglys, —  sėskite pasieniais ant suolų, o aš savo paukščius paleisiu, va, ant šitos baltos lentos ir kad geriau galėtumėt matyti, pavarinėsiu juos iš vieno galo į kitą. Jie neskraido, nes neturi sparnų, o tik bėginėja. Tik nekiškit prie jų rankų, neglostykit, nes skaudžiai kapojasi. Vienam neklaužadai jau teko aprišti kruvinai sužeistą pirštą.
Po to atidarė narvelio dureles ir tekštelėjęs ranka į lentą šūktelėjo: „Visos! “. Varnos bemat išsirikiavo ant lentos. Po to, kai berniukas mostelėjo ranka išilgai lentos, jos nubėgo į kitą galą ir prieš žiūrovus sustojo tarsi kareiviškoje eilutėje.
— Po perkūnais, jos gi kaip reikiant dresiruotos, ar nematot, kaip klauso jo žestų ir paliepimų!.. — šūktelėjo nustebęs ir pasilenkęs prie nematytų paukščių Prezidentas.
Kai apžiūra buvo baigta, tarsi tarp kitko, berniukas sumataravo abiem rankomis ir varnos ant lentos pradėjo demonstruoti akrobatinius šuolius, orinius  ir kaskadinius kulversčius, įvairiausiai interpretuotus pastrikinėjimus. O Laima pastaruoju metu buvo išmokusi, kaip tikra pasaulinio masto ledo čiuožėja, stovėti ant vienos kojos ir visu kūnu suktis ant jos, paskui — ant kitos. Žiūrovams prieš akis švysčiojo tai ant ilgo kaklo pakibusi varnos galva, tai pauodegės baltuma.
Per susirinkusius, tarsi lengvas ir gaivus vėjelis, nuskrido nusistebėjimo šurmulys. Kai kurių vyrų žmonos ir vaikai išlėkė pro duris kviesti prie stalo užsišnekėjusių savųjų:
— Per savo prakeiktas gerkles prasnausit didžiausią ne tik šio vakaro, bet ir visų metų stebuklą, kurį rodo jubiliato sūnus... Kur tai girdėta?
Pasilikusiems prie stalų baisiai nesinorėjo viską palikti ir nueiti, atsitraukti nuo gaivinančio ir per daugelį vakarų įprasto gerti stipraus balto skystimo, bet kadangi, suaugusios ir tvirtos dukters kietai užspaustas, kilo nuo stalo vyriausiasis Ministras, nors ir atbuli, pakilo eiti ir likusieji. Vos įėję pamatė ant lentos ir drapiruotomis sienomis belakstančius pilkus paukščius, kurie pagal pūką buvo panašūs į stručiukus, o pagal dydį — biesai žino į ką. Visi lyg susitarę pagalvojo, ar ne perdaug šiandie bus paėmę, kad kažkas neįsivaizduojamo pradėjo lakstyti jų akyse. Kai tas numeris pasibaigė ir paukščiai sustoję ant lentos pradėjo lesti pabertus grūdus, įsitikino, kad jiems nesivaidena, o viskas yra iš tikrųjų. Paskui pilkosios artistės pagal šiuolaikinę muziką raitydamos kaklus ir švaistydamos kojomis bei sparnais pašoko kažką panašaus į striptizą ir Lotynų Amerikos šokį. Pabaigai pūkuotukės užtraukė gerai žinomą dainą: „Žemėje gimtoj ąžuolai žaliuos... “ Pagerbdami Žinomą seimūną visi atsistojo, o sūnus tuo metu išjungė magnetofoną ir besigirdėjo tik paukščių balsai. Jos traukė taip įsijautusios ir tokiais nevarniškais balsais, kad melodija panašėjo į kažkokią banguojančią kakofoniją, bet įsiklausęs aiškiai galėjai girdėti dainos apie ąžuolus motyvą...
Visi buvo ne tik nustebinti, bet tiesiog pritrenkti ir kaip suaugusį vyrą sveikino jubiliato sūnų ir jį patį, išauginusį tokį gabų vaiką.
— Neeiliniai gabumai, tikras talentas, — kartojo Prezidentas.
— Leisk sūnų į cirko areną ir šluok pinigus, — siūlė vyriausias Ministras. — Dabar, garantuoju, jokie mokslai neduos tokio pragyvenimo, kaip šitie nuostabūs triukai su nematytais paukščiais...
— Bet vis tiek nors dėl padorumo jis turi baigti kokią nors mokyklą... — nepasidavė jubiliatas. — Be to, aš ir pats nebuvau dar matęs, ko jis išmokino savo globotinius...
— Na, matai, koks namų ūkyje tu atsilikęs, jau perdaug į tą politiką įsivėlei ir ne pagal jėgą, su niekuo nesiskaitydamas, vis trauki į dešinę... — papriekaištavo draugiškai Prezidentas ir paplojo per petį.
— Na gerai, po įtikinamų kolegos argumentų, prižadu pasitaisyti, o dabar atsakykite į mano pradžioje pateiktą klausimą: kas tai per paukščiai?
— Čia niekas neišdrįs kėsintis į Seimo nario, didelio  paukštininkystės specialisto ir neginčijamo autoriteto pono Bledženčio duonos riekę, — ieškodamas tarp susirinkusių akimis minėto žmogaus, Žinomam seimūnui atsakė Seimo vyriausiasis.
— Tegu atsako kas tik nori, nes man pačiam baisiai įdomu, kas per mutantai pradėjo veistis mano naujosiose neseniai prie Nemenčinės gautuose miško valdose.
Tuoj atsirado ponas Bledžentis, bet jis apie paukščius, kaip ir visi kiti, nieko rimto pasakyti negalėjo. Tik gindamas savo nepajudinamą ir tvirtai nusistovėjusią erudiciją, pasamprotavo:
— Pagal pūką panašūs į išsigimusius stručiukus, pagal snapus — į varninius, pagal liemens, kojų ir šlaunų konstituciją — primintų net kokį nediduką žinduolį, o pagal gebėjimą laipioti, sakyčiau turi nemažai mūsų įprastinių naminių katinų genų... Ar tik nebus čia prakeikto Černobylio pasekmės... Su tokiais padarais, prisipažinsiu, susiduriu pirmą kartą ir manau, kad rimtai patyrinėjus iš to galima būtų išspausti ne tik mokslinį straipsnį, bet ir daktarinukę...
— Skundėtės, kad nepriklausomoj Lietuvoj nebėra aktualių disertacinių temų... Tereikia tik pasidairyti ir nebežinosi kur dėtis nuo jų gausos... — tarp kitko pastebi vyriausiasis Ministras.
— Būtinai užsiimsiu, turiu ir gabų neseniai iš kaimo atvažiavusį ir labai mokslui tinkantį jaunuolį... Būtinai užsiimsiu... — ir, nepasitikėdamas savo priblėsusia atmintim, mokslininkams vadovaujantis Bledžentis paėmęs pieštuką pasižymėjo užrašų knygelėje.
— Tik pamanykit, kokius įžymius paukščius būsim suradę mano miško valdose... Ir aš dar pridursiu, kad jie yra nepaprastai supratingi ir gabūs. Juk jūs girdėjote, kaip jie įsijautę traukė manąją dainą?..
— Taip taip, tokia plati ir garbinga melodija, o čiulbėjo, tai yra dainavo, kaip iš natų... Fenomenalu, fenomenalu — daugiau nieko nepasakysi... — užbaigė mokslininkas ir mažindamas ratus, su sutiktais persimesdamas vienu kitu beprasmiu žodžiu, artėjo prie tikrų vyrų kompanijos ir viliojančiais buteliais žiburiuojančio stalo.

17. cirko arenoje

Žinomo seimūno sūnaus gyvenimo perspektyva po to vakaro tiesiog pradėjo švytėte švytėti. Plačiai atsivėrė durys į valstybinio cirko areną. Paėjusių kalbų sužavėti žmonės plūste plūdo pasižiūrėti nematytų, triukus išdarinėjančių ir Žinomo seimūno dainų motyvus giedančių paukščių. Bet tas truko neilgai, nes tarp pūkuotųjų pilkų varnų neužilgo užvirė nenumatyti paskalos, įsigalėjo negailestinga ir bemaž pragaištinga tarpusavio kova. Varnos apsilpo ir jų pasirodymai sumenko.
Bet laiko spiralė veja įvykius ir atėjo diena, kai prisižiūrėję naujojo cirko visi sostinės vaikai ir paaugliai jau puikiai pažinojo ir galėjo vardais šaukti kiekvieną cirko artistę. Jie jau lankydavo spektaklius, kaip įdomiausią pramogų vietą ir atsistoję salėje, ištiesę į viršų rankas, o drąsesnieji net prišokę prie scenos, šaukdavo „valio“ ir „bis“. Susirinkę būrin vis girdavosi, lenktyniaudavo kuris kiek kartų žiūrėjo. Retas nesuskaičiuodavo iki septynių, o nemažai buvo skaičiuojančių jau iki dešimt.
Kitomis dienomis po cirko kupolu nenutilstant aidėdavo jaunųjų cirko aistruolių balsai: „R — a — sa, Ra — sa, Ra— sa!.. “, o kitą dieną: „La — i — ma, Lai — ma, La i— ma!.. " Artistės būdavo, ypač po antrojo, jau vakarinio pasirodymo, nepaprastai pavargusios ir trylikametis dresiruotojas paaugliams bandydavo aiškinti:
— Mano pilkosios artistės nebegali daryti triukų, šiandieną jau pervargo, būkit supratingi, leiskit joms ilsėtis.
— Triukų mum ir nereikia, Tegu Rasa ant lentos išraiškingais žingsniais pavaikšto, tegu neskuba, mums bus gana ir pasižiūrėjimo... Ji velniškai grakšti ir baisiausiai apgailestaujame, kad ji nėra mergaitė...
Ir būtinai vieniems, jau vieną vakarą, kad Laima, kitiems — jau kitą — kad Rasa arba Bevardė...
Kiek suprato trylikametis dresiruotojas, mieste turbūt susiformavo trys politinės vaikų partijos, nes niekuo kitu nebuvo galima paaiškinti, kodėl vieną vakarą daug katrų kviečia Rasą, o kitą jau Laimą... Paskui po miestą sklido gandai ir vieni kitų klausdavo:
— Na, kas šįvakar rasiniai ar laiminiai nugalėjo?
— Nei ta, nei ana, o bevardiniai...
— Sakyk nesakęs, o mano akimis žiūrint ar tik iš to nesusiformuos taip nepriklausomos Lietuvos svarbiausieji partiniai sparnai. Kai jie sutvirtės, ne tik į Europos Sąjungą, bet ir visur kitur galėsime skristi nieko nebesiklausę...
Žinomo seimūno sūnus pastebėjo, kad šaukiantieji pasirodyti jo pilkąsias gražuoles, be kita ko, buvo jas tiesiog įsimylėję. Jiems patikdavo ne tik elegantiškas einančios artistės žingsnis, bet ir pati laikysena, užpakalinės kūno dalies banguojantis judėjimas, grakščiai ant švelnaus ir ilgo kaklo išdidžiai laikoma galva. Atsirasdavo ir tokių, kurie nebeištvėrę, iš didelio ir nebesuvaldomo pasitenkinimo mesdavo pilkosioms kokį gėlės žiedą ar saldainį. Dresiruotojas prašydavo nebaidyti paukščių suvenyrų mėtymais, nes jos esą yra ne žmonės ir to nesupranta, bet tas mažai tepadėdavo. Įžūlūs vaikigaliai vis aršiau rodydavo savo agresyvią, tik žmonėms suvokiamą meilę. Paauglės mergaitės, norėdamos patikti savo jauniems frantams, eidamos vis labiau stengėsi pamėgdžioti artisčių — paukščių žingsnius, išdidžiai laikyti aukštai pakeltas galvas... Bet nelaimei, jų kaklai nė iš tolo negalėjo prilygti varniniams, nes jos priklausė trumpakaklei žmonių giminei.

18. Bemaž laimingai

        Visą tai, kas vyko scenoje ir užkulisiuose, pasirodo, dresiruotosios varnos puikiausiai suprasdavo. Po spektaklių, nurimus žiūrovų aistroms, ne vieną vakarą jos viena kitai neduodavo ramybės, o kartais besiginčijančių nuožmūs balsai netildavo iki pat aušros. Imdavosi ne šiaip sau, o iš visos širdies, kiekviena jų ir ne vieną kartą prieidavo iki graudžių ašarų, net iki peštynių. Puolama artistė visada laikydavosi šventų savo pažiūrų į meną, gindavo savuosius artistinius principus ir įsitikinimus. O po vieno iš vakarinių spektaklių tarp jų įsiliepsnojo labai aršus disputas:
— Kaip tu, jau kadai palaidojusi savo brangųjį vyrą, ir būdama jau ganėtinai sena boba, betinkanti tik į kanapes vietoj baidyklės, vaikščiodama ant lentos dar gali taip bjauriai kraipyti išplerusį ir visai nušiurusį savo dugną? Man tie niekingi tavo judesiai visam vakarui supykina širdį, dar salėje prasideda seilėtekis ir grįžusi nebegaliu net vakarienės bepalesti... — abi vieningu frontu puolė tą vakarą daug kartų ant lentos kviestą Laimą.
— Po geranoriškų ir draugiškų mūsų pastabų jai net ausys neparausta... Nematytas išpuikimas ir įžūlumas... — mestelėjo Rasa.
— Papūskit jūs man, žinote, kur... — atsukdama draugėms uodegą atsikirto Laima. —Kaip man reikės, taip ir darysiu... Jūsų kalbos ir patarimai man — kaip musės zyzimas...
—Kai abi sukibusios papūsim, tai tu tuojau pat persprogsi ir išnyksi iš čia... Ir niekas net tavo vardo neminės... — nenusileido Rasa su Bevarde.
— Kad taip nebuvę... Pačios nė kiek ne geresnės, o jei jau imsim amžium, tai dar net ir senesnės... Dėl to ir pavydit man... nežinau, kas tokias išpendėjusias pajodžargas kada begali išvis kviesti ant lentos?.. O jūsų kvailų pamokymų besiklausydama mirštu iš juoko... — šaipėsi nekukliai kvarkčiodama Laima, šį vakarą savo pusėje turėdama didžiausią kozirį — ilgai trukusius plojimus ir kvietimus.
Dabar jau įsiuto ir visą gerklę paleido Bevardė:
— Užperėtkiauše, nūsproga paskutinė! — pradėjo šaukti ji, — tu iš tolo jau visiems dvoki, nes besiraitydama nebesulaikai savo smarvės. Per akis grobi mūsų nuopelnus ir apsimetinėji šventąja... Jei ne mes — būtum gryniausias niekas, mėšlas ant kelio vidurio... Tik pamanyk, kaip šūdvabalis dar sugeba riesti nosį?..
— Pačios esat niekingos. Kuo pačios kvepiat, tuo ir kitą tepat... — kirtosi jau įraudonavusi Laima ir stiprokai stumtelėjo raumeninga šlaunim per daug arti priėjusią Rasą.
— Patrauk savo pašvinkusią bigę, kai duosiu — savo sukriošusių kaulų nebesurinksi, — ir sparno galu taip bakstelėjo į paširdžius, kad Laimai ne tik užtraukė dvasią, bet iš skausmo ji susirietė dvilinka. Kol atsigaivėjo, Rasa jau buvo nuo jos pasitraukusi, tūnojo savo kertėje ir tyliai šnekučiavo su Bevarde.
Kitą vakarą šonus tekdavo akėti jau kitai. Jau tai, kuri turėjo dažniau demonstruoti publikai savąją vaikščiojimo manierą. Be pavydo ir barnių neapsieidavo nė viena naktis ir abipusiai kaltinimai, tarsi karšty termometro gyvsidabris, neretai pakildavo iki kritinio taško ir tada prasidėdavo atviros muštynės. Tačiau žinodamos, kad rytoj kiekvienai jų vėl reikės rodytis po cirko kupolu, aštrius snapus tik laikydavo paruoštus, bet viena kitai niekada nekirsdavo. Kovai užtekdavo sparnų ir kojų, kurie per treniruotes buvo gana gerai išmiklinti ir sutvirtėję.
Kurį laiką įprastinį varnų gyvenimą buvo nutraukęs disertaciją iš jų atsiradimo ruošiantis aspirantas. Jis ateidavo į cirko patalpas, imdavo jas po vieną į rankas, kažką užsirašinėdavo į popierių, žinančia akimi vertino kiekvienos eksterjerą, atskiras kūno dalis, pūkus, kažką darė su uodegų riebaline liauka ir, kaip Laima pasipasakojo, labai nepagarbiai, nors ranką ir apsimovęs pirštine, tampė ir žiūrinėjo neliečiamas kūno vietas. Tą patį aspirantas darė ir su Rasa bei Bevarde, bet jos buvo santūresnės, kur kas kuklesnės ir tokiais dalykais balsiai nesigyrė.
Paskui tas vaikinas, bet jau to varnos nebežinojo, pirmas nepriklausomoje Lietuvoje parašė ir apgynė daktarinę disertaciją, kurioje ištyrė Černobylio atominės elektrinės sprogimo reikšmę Lietuvos paukščių genealogijai ir atskirų sparnuočių rūšių genų mutacijoms. Jis, nekeliančiais jokių abejojimų, kruopščiais ir detaliais tyrimais nustatė, kad į tokius mažus stručius — nykštukus pavirto gražiausi Lietuvos paukščiai — gandrai...
Kaip buvo pastebėta centrinės spaudos puslapiuose, disertacinis darbas apie paukščių išsigimimą sukėlė kur kas didesnius mokslo visuomenės atstovų aplodismentus, kaip tas, kurį tą pačią dieną gynė kitas aspirantas, keletą metų detaliai su chronometru rankoje tyręs šieno rankinėmis šakėmis krovimo į vienkinkį, bet ne arkliu, o galingu traktoriumi traukiamą vežimą...
Nesusilaikė tą vakarą ir dalyvavęs iškilmėse Žinomas seimūnas. Jis pabrėžė, kad abi disertacijos esančios nepaprastai svarbios ir parodo mūsų krašto mokslininkų europinį išprusimą ir išsilavinimą... Kitos dienos centrinėje spaudoje paskelbtame interviu visi skaitė gilius seimūno apibendrinimus: „Tai reiškia, kad imdamiesi ir labai svarbių, paties gyvenimo keliamų temų, mes turėtume žemės ūky dar atsižvelgti ir į kasdieninius smulkiosios valstietijos rūpesčius, nes šis ūkis miestams teikia daugiau kaip pusę viso šalyje primelžiamo pieno... O kas lietuvio širdžiai gali būti geriau už mažą, savo rankomis puoselėjamą ūkį, patriarchalines jo tradicijas?.. “
Paauglystės metus žymusis pilkųjų paukščių dresiruotojas taip ir praleido po cirko kupolu. Kai vieną rytmetį cirke ant žalio rugio šiaudo rado pasikorusią Bevardę ir beliko tik dvi pilkosios artistės, Žinomo seimūno sūnus už gerą pinigą nutarė jas parduoti. Kaip tik tuo metu buvo paskelbtas valstybinio cirko turto privatizavimas. Naujieji savininkai, kurie pirko cirko pastatus, pageidavo kartu įsigyti ir paukščius bei gyvulius. Tai buvo paranku buvusiam dresiruotojui, nes jis norėjo keisti savo meniškos veiklos profilį. Už gautuosius pinigus, jis tuoj pat nusipirko užsieninę filmavimo aparatūrą ir, dėl nežinomų priežasčių, nesunkiai baigęs meno mokslus, galvojo paragauti dokumentinių filmų operatoriaus duonos. Nuolat remiamas Žinomo seimūno pečiais, jis dabar, pamažu atkurdamas ir filmuodamas savo šeimos genealoginį medį, kasmet vis aukščiau kopia būsimos karjeros laipteliais...
Neprastai nuskilo ir Laimai su Rasa. Jos, kaip plataus profilio artistės, dar labiau subrendo, nebesiginčija dėl niekų, bando savo vaidybinius talentus visokiausiose scenose (net politinėse). Artėja nauji Prezidento rinkimai ir jos, neišsenkama energija ir moterišku išradingumu ruošiasi dalyvauti priešrinkiminiuose šou, kur Žinomas seimūnas siūlys savo kandidatūra šiam garbingam postui užimti. Turint omenyje Laimos ir Rasos populiarumą, be to, jas remiančias miesto ir kaimo jaunimo partijas, galima neabejoti, kad rinkėjai užsimerkę, nežiūrėdami jokios priešiškos propagandos, balsuos už minėtąjį kandidatą...