Destrukcija

Jei būčiau aitvaras –  save paleisčiau tyliai
virš degančių galvų medinių bokštų,
iš kurių ištremia paukščius ruduo – užtrokštų
jie dūmuose šios vasaros. Nelyja

jau šimtą metų, rodos, taip išdžiūvo akys
nuo dulkių to, kuriuo šiandien pavirto
melagis šventas, taip ir neatsakęs,
ar jis man, ar tai aš esu jam skirtas

nuo sutvėrimo - ištarimo veiksmas keičia
visas prasmes it kūnas sielą, godžiai
virš miško švytinčios galvos aitvaras skrodžia,
tada užsidega. Ir jam kažkas atleidžia.