Išlikimas

Neturėjo jis nei žmonos, nei vaikų. O svarbiausia – jis neturėjo namų. Gyveno gatvėje, kur kasdien praeidavo daugybė žmonių. Vyrai, moterys ir vaikai, ir netgi šunys jį niekino. Jis nelabai suprato, kodėl. „Taip, aš esu benamis. Taip, aš - valkata, tačiau aš juk irgi žmogus... “, galvodavo jis. Matyt, žmonės to nesuprato. Dažnai eidami pro jį, jie rodydavo pirštais ir juokdavosi, kartais, kai jis paprašydavo pinigų ar pagalbos, jie piktai atrėždavo: „Eik dirbt! “. O kartais jie prieidavo ir trenkdavo jam į veidą, į pilvą, kartais vieną, kartais du kartus, o kartais netgi įspirdavo. Taip jau nutiko, kad visi tie žmonės dažniausiai būdavo turtuoliai, aukštuomenės nariai. „Pasipūtę niekšai“, sakydavo jis. Bet nieko, visiškai nieko negalėdavo padaryti. Jis tik purvinas ir kvailas valkata, iš kurio tie patys niekšai atėmė darbą.
Kaip valkatai, jam irgi nesisekė. Kad ir kiek jis bandė, kad ir kiek stengėsi gauti išmaldos, jos jis gaudavo retai. Žinoma, būdavo dienų, kai ir jam pavykdavo rasti didesnį kąsnį maisto ar gauti bent ketvirtį dolerio. Tačiau dažniausiai jis sėdėdavo tuščiomis rankomis ir kaulydavo pinigų. „Benamio gyvenimas sunkus“, tada mąstydavo jis.
Vieną eilinę dieną jis sėdėjo toje pačioje gatvėje, laikydamas prieš save ištiestas rankas ir graudžiu balsu maldaudamas pinigų, kai pro šalį ėjo jaunas vyras, apsirengęs prabangiu švarku, blizgančiais batais ir ryškiu kaklaraiščiu. Aukštai iškėlęs galvą jis pėdino gatve su lengva šypsenėle veide. Nelaimėlis tiesė į jį rankas, bet vyras tik dėbtelėjo į jį iš aukštai ir nuėjo toliau. Viltis išnyko ir benamis pasidėjo rankas ant kelių, nemanydamas, kad vyras apsigręš. Nespėjo benamis nė mirktelėti, kai jaunasis vyras apsisuko, grįžo prie valkatos ir pritūpė:
- Tai sakai, reikia pinigų? – pašaipiai paklausė jis. Kreiva šypsena jo veide nežadėjo nieko gero.
- Taip, prašau, pone, padėkit... – maldavo benamis. – Neturiu namų, nevalgiau jau dvi dienas... Labai prašau.
Jo akyse pasirodė ašaros. Benamis laukė jaunojo turtuolio atsakymo.
- Žinai, padarykim taip, - tarė vyras, pasiėmė iš piniginės vieną dolerį ir ištiesė jį priešais valkatos veidą, - jeigu tu sugebėsi atimti dolerį iš manęs, galėsi jį turėti. Sutinki?
- Taip, pone.
Valkatos akys nušvito, vėl įsižiebė viltis. „Bet ką padaryčiau dėl pinigų“. Jis ištiesė ranką ir staigiai čiupo popierėlį, bet jaunuolis buvo greitesnis ir spėjo jį patraukti toliau, kur vargšas negalėjo pasiekti. Benamio ranka tesugriebė orą, o jis pats (benamis) baisiausiai nuliūdo.
- Na gerai. Duodu dar vieną šansą. Bent paliesk dolerį ir jis tavo.
Buvo matyti, kad turčius džiaugiasi tokia pramoga ir didžiuojasi savo sumanumu. Jam tai buvo lyg žaidimas, o benamis jam atrodė tarsi klounas. Tačiau valkatai nebuvo nei juokinga, nei smagu. Kai esi be namų, kai neturi visiškai nieko ir esi purvinas ir dvokiantis, visų niekinamas ir nemėgstamas, nėra taip paprasta perlipti savo principus ir prašyti išmaldos.
Benamis nieko nesakė, tik labai vikriai ištiesė ranką ir palietė dolerį. Turtuolis net nesureagavo. Kaipmat valkatos veide atsirado šypsena.
- Aš laimėjau! – laimingas šūkavo jis.
- Štai, pasiimk. – paniekinamai tarė vyras, nusišypsojo ir, benamio nuostabai, suplėšė dolerį pusiau, po to į keturias dalis, ir numetė prie valkatos kojų. Patenkintas nuėjo gatve, prieš tai nusijuokęs ir parodęs benamiui daug pinigų, gulėjusių jo piniginėje. Matyt, žaidimas pakrypo jam netikėta ir visai nelaukta linkme.
- Kvailys. – dar sumurmėjo sau ir paliko benamį, gedintį savo sunkiai uždirbto dolerio. Nuostaba atsispindėjo benamio veide kartu su liūdesiu, užklupusiu visai netikėtai.
Tačiau greitai liūdesį pakeitė pyktis. „Sušiktas turčiau! Manai, kad gali tyčiotis iš manęs?! Manai, kad esi dievas, tu, apsišikęs liurbi?! “.
Benamio rankoje sužvilgo peilis, senas, parūdijęs, tačiau pakankamai aštrus, kad ką nors perpjautų, subadytų ar nurėžtų. Valkata sunkiai pakilo, išsitiesė visu ūgiu, rankoje laikydamas peilį, ir pasileido bėgti ta kryptimi, kuria nuėjo turčius. Jis lėkė greitai, akimirksniu aplenkdamas visus pėsčiuosius, kurie nustebę stebėjo greitai lekiantį benamį. Tai, ko jie nematė, buvo peilis. Tarp visų žmonių valkata pastebėjo savo kankintoją ir pasileido jo link. Kelios sekundės – tik tiek teužtruko valkata, kol pasivijo vyrą ir šoko ant jo. Vyras spėjo pajausti tik dūrį į pakaušį. Peilis susmigo giliai, persmeigdamas smegenis ir išlįsdamas kiaurai dešinę akį. Gatvėje nuskambėjo skylančio kaulo garsas. Žmonės buvo išsigandę ir sumišę, dar nesuvokė, kas įvyko. Benamis paskubomis apieškojo vyrą, susirinko visus pinigus ir, pasileidęs bėgti, greitai pradingo skersgatvyje. Praeiviai tik žiūrėjo į lavoną, išpūstomis akimis ir išsigandę.