Pradžioje buvo...

Netikri dievai palinksta prie jos lovos.
Jie gėrisi tais kaštoniniais plaukais,
Baltomis rankomis ir lygiais, banguojančiais atodūsiais.
Netikri dievai šią naktį myli savo
Vaiką.
Kartą jau buvo atėję į žemę
Prieš kelis karus ir tiek pat taikos savaičių,
Kai aukojo savo sūnus už pasaulio nuodėmes,
O gal už savo,
Iš aukos, iš kraujo ašarų ir vyninio kvatojimo
Gimė moteris.
Ir išsigando, nes ne tai ketino suteikti žemei Netikri Dievai,
Virpėdami pakilo į olimpus ir laikrodžių rodykles, ir varpines,
Ir nesuprato, kas per sutvėrimas žemėje klajot pradėjo,
Nes nepažino moters ir niekad nepažins netikri dievai,
Tik baimingai grožėsis savo vaiko tyru poilsiu,
Kol lygios atodūsių bangos suduš į varpų skambėjimo atvytą rytą.