brūkšnys

ir dabar kai skiria para –
atrodo vėluojantis rytas
ne mus užtiko prie skardžio
ne mano baimes  ir
ne raminantį šnaresį
tarp tavo pirštų

neišnaudotos gyvybės  -
ir nei vienos audros
atodūsio ar atgailavimų

ar dar galima suklysti iki paskutinės
minties ir pradėti iš naujo
su minus viena gyvybe

dar kartą eiti į nuodėmę
mėtyti kortas kardus užkeikimus

-
kai mus skiria para
lyg būta ne to gyvenimo