Kai netelpa skausmas

O vakaras vėl.
Nebe tas - be tylos,
Be rasotų alyvų ties langu,
Be vakarės žvaigždės,
Be pelėdos kalbos, -
Sunkūs debesys pridengė dangų.

Ruduo be vilties.
Medžiuos naršo šiaurys.
Nebedaug jau lapelių beliko.
Suvirpėjo širdy-
Skausmo vėl per akis,
Rodos, spaustų erškėčių vainikas...

Žingsniuoju lėtai
Nežinion, be kelių,
Vien svajonę ant rankų nešuosi...
Be svarbiausio šalia,
Be švelniausio,, myliu“,
Ieškau prieblandoj kam pasiguosti...