Bučinys tiesos drugių

Šypsokis dieviškai, tu mano prakeiktoji siela,

Tu pačio velnio abglėbta, nors net ir jam nemiela.

Tuomet, kai rankos gniaužia lipnią žodžio šukę,

O akys blaškosi, švieson po šimtmečių ištrūkę,

Virpi iš gedulo žiedais apžėlusių aistrų,

Žemėmis užversdama šimtus svajų kapų.


Springdama keiksmais bei žodžiais įžeidžiais,

Žiaumoju laisvę, pagardintą raudonais egoizmo obuoliais.

Ant demono krūtinės galvą aš pasidedu ramiai

Ir laiškus ponui Dievui kasnakt rašau ištikimai.

Juose prašau aš atleidimo už nedorus savo ir žmonių veiksmus,

Vis dar apsikabinusi Liuciferio pečius.


Kramtydama  vaisius užgintus sąžinės balsų,

Stebėdama daugybę apsiblaususių veidų,

Svajoju žengti į gėlėtas laimės pievas,

Kur išdygusius troškimus šokdintų pats gyvybės vėjas.

Deja, kapai net ir šviesiausių norių bei tyrų vilčių

Pliki vis dar, tad aš glaudžiuos prie nuodėmių.