kai man naktį užklodavai pėdas
nuo tavęs, nuo tavęs aš sušildavau
o dabar tiesiog
lyg pro rūką -
aš tavęs labai pasiilgusi
trūksta delno, ir rankų, ir pirštų
aš iš jų mums išburti galėjau
o dabar čia
kava - tik be tirščių
ir langai uždaromi vėjo
aš tavęs labai pasiilgusi
lyg akmens kuris sugeria viską
mano žodį, ir juoką, ir aimaną
ir net tai, kas po mūsų
jau liks tik
aš tavęs labai pasiilgusi
kad ir kiek tu ten būsi
sėdėsiu
nors ne visko užteks mums
ir dviese
aš ir tau, ir tu man
juk pavėsiai