Sapnų galia (1 skyrius)

Nina pabandė atsikelti ir atsisėsti patogiau, bet skausmas nutvilkė visą kūną, priversdamas susmukti, o ją apėmė liūdesys ir pyktis.
Nuo operacijos jau praėjo kelios dienos. Kelios nepakenčiamai ilgos dienos, kai ji gulėjo negalėdama pajudėti, prijungta prie erzinamai pypsinčių aparatų ir lašinės, nuolat varvinančios į jos organizmą nuskausminamuosius. Ar dar ilgai ji taip gulės, negalėdama pajudėti? Kada jai bus leista išlipti iš lovos?
- Mam! - sušuko Nina. - Mamyte!
Jie visi dingo. Rodėsi, palata nuolat būdavo prigrūsta žmonių, bet tada, kai jai jų reikėdavo, čia nebūdavo nei vieno.
Nina pakėlė vamzdeliais apraizgytą ranką ir atsargiai palietė savo veidą. Jis, matyt, buvo stipriai sutrenktas, nes patinimas dar nebuvo atslūgęs, be to, ji apčiuopė daugybę tvarsčių, ko gero dengiančių siūles. Atrodo baisiai, su pykčiu pagalvojo Nina. Niekas jai neleido žiūrėti į veidrodį. Matyt nenorėjo, kad įsiutusi pultų plėšti nuo veido tvarsčius.
- Tau pasisekė, kad nereikės plastinės operacijos. - vos prieš keletą valandų jai pasakė gydytoja, apžiūrėjusi žaizdas. - Nuolatinių randų neliks.
Randų gal ir neliks, su kartėliu pagalvojo Nina, tačiau ji nesuprato kodėl nejaučia dešinės kojos. Kodėl niekas jai nieko nesako? Kodėl ji negali net atsisėsti be kitų pagalbos?
- Mama! Tėti! Kas nors!
Galų gale, išgirdęs jos šauksmą, palatoje atsirado Matas.
- Kur tu buvai? Kodėl niekas neliko su manimi?
- Tu miegojai, saule, - pasakė Matas. - mes siaubingai išsekę, norėjome pavalgyti.
- Bet dabar aš nemiegu. Be to, noriu atsisėsti. - Nina vėl pabandė priversti suglebusį kūną jos klausyti. - Matai, kodėl man neišeina? - mergina pratrūko ašaromis.
- Nurimk, saule. - tarė Matas. - Aš tave pakelsiu.
Netekusi vilties, mergina leido draugui jai padėti. Tuomet, ieškodama paguodos stipriai jį apkabino ir kūkčiodama prabilo.
- Aš noriu judėti, Matai. Noriu vaikščioti. Pati. Kodėl aš nejaučiu kojos? Kodėl niekas nieko nesako? Ir kodėl, po galais, niekas neleidžia man pažiūrėti į veidrodį?
- Nina... - vaikinas atsiduso. Jis norėjo viską jai papasakoti, tačiau negalėjo taip imti ir pareikšti, kad šioji ko gero nevaikščios. - Nina... tavo veidas trupučiuką sutaršytas. Bet viskas sugis, neliks nė menkiausios žymelės...
- Duok man veidrodį! Aš noriu pamatyti savo veidą. Tuoj pat! - įsiutusi suriko mergina. Už durų jau stovėjo slaugė. Jos rankose buvo švirkštas. Matas papurtė galvą, parodydamas, kad raminamųjų nereikia. Seselei nuėjus jis atsiduso ir iš spintelės gilumos ištraukė veidrodį. Susiraukęs padavė jį Ninai. Mergina atsiduso ir pažvelgė į jį. Atspindyje buvo ne ji. Tai buvo kita mergina. Nina vedžiojo pirštais per mėlynes, patinimus, pleistrus, negalėdama patikėti, kad mergina veidrodyje - ji. Skruostais ėmė ristis ašaros. Iš veidrodžio žvelgė baidyklė praskelta lūpa, išpurtusiu veidu ir užgesusiu žvilgsniu, o vos prieš keletą dienų Nina galėjo didžiuotis išraiškingais savo veido bruožais.
- Nenoriu daugiau to matyti. - pasakė mergina ir veidrodis išslydęs jai iš rankų nukrito ant lovos. Nina žvelgė pro langą nieko nematydama, bet taip buvo geriau. Jos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis taip staiga... Matas suspaudė jos ranką. Jis žinojo kiek daug tai reiškia šiai merginai.
- Nekenčiu šio skysčio, bėgančio tau iš akių. - pratarė ir nuvalė jos skruostus, kurie buvo sudrėkinti sūrių ašarų. Mergina pažiūrėjo į jį.
- Aš baisi... - pasakė ir vėl nusisuko. - Suprasiu, jei neorėsi būti su tokia baidykle, kaip aš.
- Nina...
- Pažiūrėk į mane! Manai norėčiau, kad mums būnant kartu žmonės eitų pro šalį ir į mane spoksotų?
- Bet, Nina... nėra taip jau blogai. Dabar jau neatrodai taip baisiai, kaip tada.
- Aš nenoriu, kad žmonės mane tokią matytų.
Mantas susiraukė bandydamas suprasti kodėl Nina tapo tokia atžari. Jis suprato, kad ji prastai jaučiasi, bet ir anksčiau yra buvę blogų dienų.
- Be, Nina... - vaikinas trumpam nutilo ieškodamas žodžių. - Tai nepanašu į tave.
- Nepanašu į mane. - dabar mergina ironiškai nusijuokė. - Nejau tu iš tiesų manai, kad tai gali būti panašu į mane? Kiekvieną naktį pabundu dėl to paties sapno. Sumauto sapno. Mano akyse stovi tos pačios šviesos, jaučiu tą patį smūgį vėl ir vėl, kiekvieną naktį pabundu klykdama, nes matau į mane važiuojančią mašiną. - jos balsas buvo kupinas neapykantos, neatpažįstamas. - Ir manai, kad kamuojama viso šito aš būsiu tokia, kokia buvau anksčiau? Tikrai ne. Palik mane vieną. - matydama, kad Matas nė nekrustelėjo, pridūrė. - Prašau.
Jis išėjo. Nina liko sėdėti paskendusi mintyse. Ji niekada nebuvo drovi. Net kai buvo maža. Net po visų tų kartų, kai susimaudavo. Ji nežinojo kaip reikės gyventi dabar. Ninos žvilgsnis nukrypo į spintelę. Ten gulėjo laikraštis. Mergina ištiesė ranką ir paėmė jį. Atvertė pirmą pasitaikiusį puslapį. Jame puikavosi antraštė:
„ŽIAURIOS AVARIJOS METU NUKENTĖJUSI MERGINA, PER STEBUKLĄ LIKO GYVA. „
Nina nekantriai perskaitė straipsnį.
„Ketvirtadienio vakarą buvo partrenkta šešiolikos metų mergina. Nelaimė įvyko 20. 08, pagrindiniame miestelio plente, ten, kur kelias daro posūkį prie šiaurinės kanalo dalies.
Iš karto po įvykio į policiją paskambino anonimas vyras ir pasakė, kad toje vietoje įvyko nelaimė. Policija ir greitoji tuoj pat išvyko ir rado sunkiai sužalotos merginos kūną. Vairuotojo nelaimės vietoje nebuvo.
Atlikus detalesnius tyrimus nustatyta, kad liudininkai matė, kad vairuotojas važiavo tiesiai į merginą, taigi keliama versija, kad nusikaltimas įvykdytas tyčia.
Autoavarijos metu nukentėjusi mergina patyrė šoką ir sunkią traumą ir yra gydoma miesto universitetinėje klinikoje. „
Rankos tarsi veikdamos savarankiškai užvertė laikraštį. Nina atsiduso. Mintyse vėl iškilo tas vaizdas. Ji ėjo namo tuo pačiu keliu kaip visuomet. Laikėsi visų saugos taisyklų, net buvo užsidėjusi tą kvailą atšvaitą, nors buvo dar šviesu. Vasarą juk temsta vėlai. Staiga, pakėlusi akis pastebėjo automobilio šviesas. Daugiau nematė nieko, tik pajuto stiprų smūgį. Nesuprato kas darosi, dangus maišėsi su žeme. Ji krito. Tuomet sunkai žnektelėjo ant žemės. Nuo smūgio aptemo akyse.
Staiga ji tarsi pabudo. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, atrodė, kad tuoj iššoks lauk. Pažvelgusi pro langelį duryse pamatė savo draugą. Jų žvilgsniai susitiko. Matas suprato: Ninai jo reikia kaip niekad. Jis negalvodamas įėjo į palatą.
- Atsiprašau. - Nina jautėsi siaubingai, o jos balse atsispindėjo kaltė. Ji nenorėjo jo įskaudinti.
- Viskas gerai, saule, nurimk. Viskas gerai. - pratarė vaikinas ir stipriai ją apkabino. Mergina virpėjo jo glėbyje. Ašaros nenumaldomai sruvo jos veidu. Matas ramindamas glostė jos plaukus. Jie abu troško tik vieno, kad šis košmaras greičiau baigtųsi. Rodėsi, praėjo kelios valandos kol Nina pagaliau nurimo. Matas pažiūrėjo į laikrodį. Buvo jau vėlus vakaras.  Jis nenorėjo palikti merginos vienos, tad susmuko į vieną tų suplėkusių fotelių, skirtų lankytojams. Ninos kūnas ritmiškai pakildavo ir nusileisdavo. Ji miegojo. Mantas sunėrė rankas ant krūtinės ir stebėjo merginą. Jos gilus alsavimas veikė raminančiai. Po kelių minučių jis užmerkė akis ir užmigo. Nina krūptelėjo, tačiau tą pačią akimirką nurimo. Staiga, vienas tų pypsinčių aparatų, rodantis širdies ritmą, ėmė cypti. Jame plytėjo vienintelė horizontali linija.