Rašyk
Eilės (75642)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10664)
Vaikams (2557)
Slam (50)
English (1165)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Čia – burbulų miestas. Jie neretai bliūkšta, sprogsta ar tiesiog pranyksta laiko tėkmėje kaip smėlio krislai tarp pirštų. Kartais, atrodo, užtenka menko vėjo dvelktelėjimo ir taip uoliai puoselėtas burbulas dingsta ar bent pasislepia. Visai kaip muilo – sprogsta dar skrisdamas arba palieka tupėti ant pievos. Tiesa, jau menkesnis ir dažnai neilgam. Veikiai yra sutrypiamas kokio eikliakojo žiogo ar šiaip gėdos jausmo.
Šiuose burbuluose tupi vis kitas gyventojas. Skylėti ir atviri – švilpikų burbulai. Pastarieji nebemoka dairytis ar žiūrėti. Jau gimę nemokėjo. Uždarieji – pelių namai, o treti tokie nedidukai, tačiau talpūs ir jaukūs, vos su viena skyle. Per ją dairomasi, žiūrima, žvalgomasi – švilpikai neatrastų sau vietos. Pelės taip pat. Čia žmonių gyvenama. Smarvė, purvas ir šviesa. Ši dermė ir skiria šiuos burbulus nuo kitų. Tuo ir žavi, tuo ir tikra šioji dermė, ji žmogiška.
Burbulai retai persimaino – uždaras netampa atviru ar atvirkščiai. Vieninteliai, gebantys keistis – tretieji. Žinoma, tam nutikti reikia ypatingų ar netikėtų sąlygų. Vis dėl to galimybė yra.
Melisos burbulas taip pat teturi vieną akutę. Per ją ir rodosi kitiems. Dažniausiai iškiša dailiai nuaugusią viršūnę. Ją ima siūbuoti vėjas, ir visas burbulas tampa mistiškai skambančia vieta. Aidas tai kyla, tai leidžiasi viršun, bet nenuslopsta. Tasai skambėjimas – tai tik tylus šiūrenimas, bet ir jis tampa muzika, jei tik nori, jei tik gebi klausyti.
Šiandien Melisa atsikėlė neįprastai anksti – burbulų miestą dar gaubė nakties skraistė, nė rasa kristi nebandė. Ką jau bekalbėti apie saulės kilimą – ji netgi mėgėja susivėlinti. Kas dieną vis labiau. Melisa, atrodė, į tai nekreipė dėmesio ir rami šmirinėjo tarp baldų, tarp gėlių, tarp užuolaidų – jos krisdavo kaskart vis kitaip, ir Melisa kiek nusigąsdavo metamų šėšėlių, bet jau tuoj linksma juos vaikydavo šalin.
Gležna ir trapi ji neilgai lakstė paskui fantomus. Jau greitai su malonumu klausėsi, kaip dainuoja kardelių choras, stėbėjo šokančią sofą. Melisos burbule kiekvienam buvo leista elgtis taip, kaip norisi. Nesvarbu, ar tai būtų lėkštė, užsimaniusi džiazuoti, ar lazdelė, trokštanti šokti –  galimybes turėjo visi. Visi, išskyrus švilpikus. Jau nuo seno burbulų mieste įprasta bendrauti su to pačio tipo gyventojais. Tai skamba labai oficialiai. Paprasčiau – skylėti su skylėtais, uždari su uždarais ir tie, vienaakiai, tarpusavy. Nesudėtinga ir paprasta taisyklė, kurios Melisai visada buvo lengva laikytis.
Išaušo rytas. Ramiai ir tyliai užkopė į pavargusį nuo tamsos dangų saulė, ir Melisa jau norėjo išlįsti šiek tiek pasirodyti, bet į duris kažkas pasibeldė. Sustingęs žvilgsnis ir aibė klausimų. Kas tai galėtų būti, ko gi galėtų reikėti? Juk visi Melisos bičiuliai įeidavo pro kitas duris, žinomas tik jai ir jiems, draugams.
Pabeldė garsiau, ir Melisa lėtu žingsniu artinosi durų link. Ji iš tiesų bijojo. Toji baimė buvo kur kas stipresnė nei krentančių ant žemės šėšėlių ar nakties košmarų.
Melisa sliūkino taip tyliai ir taip atsargiai, kad net drąsiausią išgąsdintų jos elgesys. Lyg anapus durų lauktų kažkoks neišvengiamas ir protu nesuvokiamas blogis.
Prislinkusi prie akutės, ji net bijojosi pažiūrėti, kas ten. Nenoriai žvilgtelėjo sykį, tačiau nieko nesuprato, nes iškart atitraukė akį. Vaizduotė veikė taip stipriai, kad jai rodėsi, jog kas degina vyzdžius. Vis dėl to susikaupė ir įdėmiai pažvelgė, kas gi stovi už durų, kas gi taip gąsdina tokį jaukų rytą. Ji visa drebėjo, tačiau laikėsi. Kad kiek ir būtų parvirtusi, bet tai, ką išvydo, neprivertė nusigąsti dar labiau.
Vėl beldimas. Įkyrus ir neduodantis ramybės. Melisa pagaliau atlenkė rankeną ir pravėrė duris. Jos, lyg šaipydamosi iš tokio Melisos išgąsčio, vėrėsi itin lėtai, ir ji jau buvo besiruošianti uždaryti duris, tačiau tvirta ranka jas sulaikė.
–  Po šimts pypkių! Na ir ilgai privertei laukti, – ėmė čiauškėti nepažįstamasis. – O tavo burbulas iš tiesų dailus. Kiek ėjau, tiek tokio neteko matyti. Jis toks, na... Po šimts pypkių! Kaip gi ten sako. Jis skambantis ir tai velniškai gerai. Ar tu žinai, kaip tai gerai? Čia vienetai tokių.
Matėsi, kad jis galėtų šnekėti nesustodamas, tad Melisa pagaliau prabilo:
–  Ar tu... Na. Na ar tu švilpikas?
Jai buvo be galo sunku tarti šiuos žodžius, nes pati tiesiog ryte rijo tai, ką jis sakė, būtų turbūt galėjusi net savo oro paskolinti, pakvėpuoti už jį, kad tik šnekėtų, kad tik nesustotų. Tiesa, suprato, kad jeigu leisis į šnekas su švilpiku, turės labai nusivilti. Todėl nusprendė viską išsiaiškinti tuoj pat.
–  Mane vadina aitriuoju pipiru. Iškalbingi ir daug žinantys šaltiniai teigia, kad...
–  Aš klausiu, ar tu švilpikas? Ar tu gyveni viename iš tų skylėtų burbulų ir vis švilpauji pro jo akutes? Ar tu rytais ir vakarais neva inteligentiškai siurbčioji kavą, o naktimis išgyveni visokio plauko kančias, kurių žmogus, tikras žmogus nepažįsta? Ar tu toks? Ar tu toks, aš klausiu? – neleisdama pabaigti sakinio nepažįstamajam, klausimų lavina apipylė Melisa.
Ji buvo kiek pyktelėjusi ir susinervinusi – laiko švaistymo baisiausiai nemėgo, o pašnekesys su juo, rodėsi, yra būtent tai.
–  Aš, tiesą sakant, nežinau ir nenutuokiu, apie ką tu kalbi. Aš gi sakau, esu aitrusis pipiras. Gyvenu kiek aukščiau negu tu, gal ir dažniau ten vėjas švilpia, nežinau. Būna, kartais ir saulė šviečia. Apie kokius tu čia švilpikus?
–  Užmiršk, – tarstelėjo Melisa, suvokusi, kad atsakymo nesulauks. – Vienaip ar kitaip, ko atėjote, ponas pipire? – pridūrė, jau šaipydamasi.
–  Šaltiniai teigia, kad mėgstate iškišti savo dailiąją viršūnę lauk ir taip smaginti aplinkinius. Ar tai tiesa?
–  O ar matote tame ką nors blogo? – nenusileido Melisa.
–  Vienintelis blogis, kurį čia matau, kurį čia jaučiu, yra tai, kad jūs stačiai neapkenčiate manęs, – viliokiškai ištarė šis, sukiodamasis aplinkui lyg lapinas. – Kol taip yra, nieko daugiau pasakyti negaliu.
Melisai sekundę pritrūko oro ir ji labai garsiai sušvokštė įkvėpdama. Tada kiek nusiramino, apgalvojo, ką atsakyti, ir tarė:
–  Stačiai neapkenčiama yra nebent tai, kad jūs, aitrusis pipire, ateinate čia į mano jaukų burbulą, nenusivalote kojų į tam paruoštą kilimėlį ir, negana to, žaidžiate su manimi. Dar stačiai neapkenčiama yra tai, kad man patinka. Velniškai patinka. O dabar, prašyčiau, kol neišsiurbiau visų jūsų pipiriškų savybių ar galių, išeiti laukan. Žinote, kur durys.
Jos tonas nebuvo grubus ar piktas, anaiptol, jis buvo net kiek viliokiškas. Taip kalba pasalūnė lapė iš pasakos, sukdama ratus apie gaidelį. Juk negali iškart atskleisti visų kortų.  Šiaip jau Melisą labiau buvo apėmęs žudantis smalsumas, nei noras jį suvilioti. Ją masino sužinoti, ar tai iš tiesų švilpikas, o gal tik dar vienas fantomas? Gal tai tik vaizduotės vaisius ir jis išnyks, kai tik saulė nusileis žemyn, nepalikdama šansų šėšėliams?
Vis dėl to ji nenorėjo leistis užvaldoma ir toliau atkakliai stengėsi išguiti jį lauk. Tai ir taip buvo sudėtinga, bet kai ponas pipiras ėmė kalbėti eilėmis, tapo dar sudėtingiau.
–  Nakčia mes dviese apkarpysim dangų... – pradėjo jis,
–  Aš tau sakiau išeit. Pašvilpauk šią dainelę laumei, gal patiks? Aš nežadu klausytis, ar girdi? – ji stengėsi nepasiduoti.
–  Pavogsim smuiką žiogo – gal nepyks? – jis kalbėjo ant viršaus. Kiekvienas sau, tarytum, tačiau abu labai gerai girdėjo, ką sakė kitas.
Net titikaka ims tekėti vangiai,
Nuleis į žemę straublį pats dramblys.
Paskutines eilutes jis tiesiog išrėkė. Lyg apkvaitęs nuo meilės, lyg apkvaitęs nuo gyvenimo. Plaučiai tiesiog pilni keisto oro. Pamišėlis, sakytume, išvydę.
–  Jeigu jau dramblys ruošiasi nuleisti straublį, tada tau išties nekas, – prajuokinta šios eilutės, tarstelėjo Melisa ir nė nepajuto, kaip atleido vadžias. Lūpų kampučiai pakilo aukštyn, suformuodami dvi meilias duobutes. Būtent į jas iškart nukrypo ponulio žvilgsnis, ir jis ėmė šnekėti:
–  Ar tai reiškia, kad tu man pasiūlysi užeiti giliau į tavo burbulą? Tada mes daug šnekėsim, daug juoksimės, tu priversi skambėti visą šią erdvę, tada pavargs žibėti ir šildyti mūsų sustingusius kūnus saulė, ir mes prapulsim nakty? Tiesiog išgaruosim? Tu vis dar linguosi, linguosi, nustebinta šio netikėto susitikimo, o aš gailėsiuosi, nepaprašęs pasilikti ilgiau?
Melisos muzika, kurią sukeldavo vėjo šlamesys lapeliuose jos viršūnėje, atrodė visai nebesvarbi. Nebesvarbi tapo ir laiko tėkmė, vis aukščiau kylanti saulė.
Melisa dar bandė laikytis, išties bandė jį tiesiog išstumti pro duris, bet tas, kuris kalba eilėmis, jai visada atrodė nepaprastai žavus, ir ji suklupo. Tiesiog negalėtų būti švilpikas. Niekaip negalėtų.
Vos tik ji taip pagalvojo, suūžė, subraškėjo visas burbulas taip stipriai, kad Melisa ne juokais išsigando. Nors tai truko neilgai, ji stovėjo ir tiesiog tirtėjo. Daiktai, rytą groję ir dainavę, taip pat užtilo.
–  Kaip norėčiau, kad nebūtų tų žemės drebėjimų, – ištarė Melisa, sukdamasi pipiro pusėn, bet jis jau buvo prapuolęs.
Iš pradžių, ji kiek nustebo ir nuliūdo, tačiau po akimirkos galvojo jau apie visai ką kita – burbulas ir vėl sudrebėjo. Dar smarkiau, dar arčiau. Ji nusprendė išlįsti apsižvalgyti. Tūnoti ir laukti jai rodėsi per daug rizikinga.
Melisa nebebuvo tokia baikšti kaip ryte, įsileisdama poną pipirą, ir gana greitu žingsniu užbėgo kopėčiomis akutės link. Vos tik iškišo galvą, vėl suūžė stiprus vėjas, akimirką nuskambėjo tobulos dermės muzika – tokia skamba tik sykį, deja, paskutinį – ir didžiulės žirklės nukirpo jos viršūnę. Lapeliai, pagauti sūkurio, greitai pranyko erdvėje.
Melisa nerėkė ir neverkė – ištikta šoko ir išsigandusi, ji stovėjo ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjo viršun. Ten, idiotiškai vaipydamasis, švilpavo ponas pipiraitis. Melisa po akimirkos lyg ėmė justi, kaip traukiasi į vieną nykų tašką skylutė, per kurią ji pažino pasaulį, kaip jos skambantis burbulas tampa vienu iš tų, uždarųjų, o ir ji pati susigūžia į vieną mažą objektą ir cypsėdama nusileidžia žemyn.
2012-09-11 13:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-30 22:58
Marquise
Gana žavus. Man patiko teksto "muzika". Kartais skaitant kūrinius, kai kalba būna pakankamai lengva, yra tam tikras vaizdų, garsų ir kvapų balansas, kyla toks jausmas lyg skambėtų melodija - man šis kūrinukas yra toks.
Jei kabinėtis, tuomet sakyčiau gal per ilgai ten su ryto "veikla" užsižaista, gal galėjo būti dialogas kiek ilgesnis, bet iš esmės visai nieko.

Šitas gražus, lengvas, bet man vis tiek labiausiai patiko Jūsų sprangus Dievas. Jis kad ir su trūkumais, bet turi unikalaus žavesio. Bet čia grynai asmeninio skonio reikalas ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-17 21:04
lietus_
Na, labai jau daug nereikalingo balasto, mano akimis. Gražios kai kurios vietos, mintis įdomi, tačiau su pačiu tekstu tikrai reikia dirbti. Sveikinu su dialogais - jie gan natūralūs ir paklūstantys. Tačiau aprašymai yra per daug ilgi, o ir "burbulai" asocijuojasi su banalybe. na, nežinau, man čia kažko pritrūko. Bet sėkmės toliau, tobulėki :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-15 20:57
Gija_
Nop, nepatiko.
Tik ne chaosas, o teksto dirbtinumas ( lyg sumeistrauta, surezisuota) - neapleido jausmas, kad atsiduriau leliu teatre ir ant scenos dvi rankos "aprengtos" melisa ir pipiru kyscioja is po stalo (Gija zvilgcioja i duris ir bando iskalkuliuoti, kokia tikimybe, kad jas pasieks nenumynusi vaiku koju ar nenuvertusi keliu kedziu).


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-13 21:31
Logo lo
Pagarba autoriui/ei:)

Seniai skaitau rašyk.lt prozos kūrinius,daugumą iš jų iki pusės arba permetu "lenino" skaitymu nuo pradžios iki galo.Dauguma iš jų - apkalbos,šmeižtas.Nepaslaptis.

Šis -  nuostabus,nemarus.Skaitys ir po trijų šimtų metų.

va gaila tik,kad negalėsiu to įrodyti:D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-13 21:30
Logo lo
Pagarba autoriui/ei:)

Seniai skaitau rašyk.lt prozos kūrinius,daugumą iš jų iki pusės arba permetu "lenino" skaitymu nuo pradžios iki galo.Dauguma iš jų - apkalbos,šmeižtas.Nepaslaptis.

Šis -  nuostabus,nemarus.Skaitys ir po trijų šimtų metų.

va gaila tik,kad negalėsiu to įrodyti:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-13 11:50
Lengvai
Nezinau, kodel, bet man per didelio ispudzio nepaliko, tad mano komentaras skirsis, nuo ankstesniu liaupsiu. Ne ne, rasinys nera blogas, visai, o ypac rasyko kontekste, gramatika gera, skyryba, pasakojama daugiau maziau sklandziai.Bet nepagauna, gal per daug chaoso, gal autore per stipriai isizaidzia savo pasaulyje, pamirsusi, papasakoti su kuo jis valgomas ir kaip is tiesu turi buti patiekiamas. Bet man tai tik chaosiukas, dailiai nupaisytas, bet chaosiukas, kuris neprivercia per daus susimastyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-11 22:16
Mylista sutinka su viskuo
Geras rašinys, išlaiko dėmesį per visą teksto ilgį. Rašau penketą.

Dabar pasikabinėsiu prie to, kas kliuvo.

Pradžioje, mano akimis, tekstas truputį šlubuoja. Apibendrinti samprotavimai apie burbulus atsiduoda tuščiažodžiavimu. Kai pereinat nuo apibendrintų burbulų iki konkrečių burbulų ir jų gyventojų, pasidaro įdomiau skaityti. Žmogus daug mieliau priima informaciją teikiamą pavyzdžiais, o apibendrinimus, išvadas apie burbulų gyvenimo įpatumus mėgsta daryti pats. Jeigu labai norit daryti apibendrinimus, tai jie labiau tiktų į teksto pabaigą, kai skaitytojas jau susipažino su žaidimo taisyklėmis.

Beje, apie žaidimo taisykles. Šitą tekstą buvo įdomu skaityti todėl, kad jis turi savo logiką, savo pasaulio nuoseklumą. Jeigu pasaulyje gali vykti bile-kas, tai jis greit pasidaro nuobodus, kad ir kokia vaizdinga būtų kalba. Žinoma, tai jūsų pasaulis ir esate jame šeimininkė, bet jumis dėtas, vengčiau šokančių sofų ir džiazuojančių lazdelių. Tai tik padaro žaidimo taisykles labiau palaidas, atskiedžia pagrindinę fantazavimo liniją.

Vietomis perdekoruojate savo tekstą. Pvz. imkime pačią pradžią: "Jie neretai bliūkšta, sprogsta ar tiesiog pranyksta laiko tėkmėje kaip smėlio krislai tarp pirštų." Atrodo, čia norėta parašyti vaizdingą palyginimą, bet sakinys gavosi nevykęs. Smėlis byrantis tarp pirštų nėra itin originalus vaizdinys. Lyginama su burbulu, kuris jau yra metafora, netiesioginis palyginimas su kažkuo kitu gyvenime. Sviestas siviestuotas. Čia pat tame sakinyje tie burbulai dar sprogsta ir bliūkšta. Dar įterpiama laiko tėkmė, be kurios irgi galima gyventi. Kai taip visko per daug pridedat, tai įspūdis toks, kad gaminat lazanją, jau įdėjot mėsos, pomidorų padažo, keturių rūšių sūrio, dar grybų, dar brokolių, dar lašišos, na ko čia dar įdėjus? Jeigu įdėsite rinktinių triufelių, skaniau nebus, bus marmalas.

O pabaigai noriu pagirti - žavu, kad sugebėjot papasakoti istoriją, sukurti personažus, dėdama į tekstą iš pažiūros chaotiškus elementus. Tekstas turi intrigą, yra užuomazga, jaučiama kylanti įtampa; skaitytojas nori ir sulaukia atomazgos (beje, mano akimis kiek per anksti. Galėjo būti dar vienas pono pipiro ir panelės melisos santykių raundas. Labai jau greitai ji juo patikėjo, lengvabūdė.) Tai yra gero pasakojimo bruožai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-11 20:20
užsidenk ir nematyk
reikės grįžti čia. įdomu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-11 18:17
Logo lo
meistriškai apie iliuzijas,bet ko čia tyli visi?:D
5.
O aš planavau parašyti apie daržoves (bulvę ir porą) kažką panašaus,bet dabar jau nerašysiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą