kaip sodas

Kaip iš lėto užauga miškas
prieš trisdešimt metų sodintas
parneša pumpurus sodas

išmėtytom stygom
rikiuojasi natos
ir glotniai glosto
lyjant

rudens spinduliais
juokauja ir turškiasi
vėjas
balos plaukuose..

–Aš niekad nebūsiu vienas. –

Toks didelis, šiltas
atsinešei ją
mažais delniukais

nuo denio –
išgelbėta nuo audros
rudaakė
pašėlusiu žemės kilimu
bėganti
tylinti
garsiai mylinti..

Ir niekas neišgalvota –
sakysit

– o veltui –

išlytus
saulėkaitoj iškedentus
parneša
obelų pumpurus vėjas –
žuvėdrų snapuos..

Prie jūros
vėjas eina iš proto

ir iškėlę rankas virš savęs
mes

patys –

derlingi,
kaip sodas.