gyvenu nebyliai
tarp bejausmių apdulkėjusių sienų
kurias sukūrė kažkieno šlapios iliuzijos
kalbu su žmonėmis
kurie sako kad ESU
bet aš mirus, nes apgavau gyvenimą kuris skirtas kitiems
į pasąmonę tyliai skrenda žodžiai
balti bejausmiai iš kažkur toli toli
iš mutavusių kliedesų paskendusių niūrioj visatos bedugnėj
kiekviena atplaukusi mintis
palieka mažytį švelnų randą
kol iš sąmonės lieka tik tas žavus mėnulis
o gal tik juodas grublėtas smulkus akmenukas
...aš ESU...