Kaukė (2/2)

Kitą rytą sėlinau savo vieton nepažįstamu keliu, eidama skaičiavau žingsnius, tarytum tai būtų svarbus ritualas. Skubėjau. Baiminausi, kad pavėlavusi rasiu vietą užimtą. Nedrąsiai įslinkusi į kavinukę virpančiais pirštais pačiupau nuo prekystalio tuščią popierinį puodelį ir nelaukdama, kol pardavėja pasiūlys kavos pupelę, puoliau laukan.
    Nepamenu, kaip įsitaisiau ant šaligatvio, kaip iš įpročio apnuoginau koją, ant kurios tąryt nebebuvo žaizdos. Galva plyšo nuo minčių.
    Sėdėjau panarinusi galvą, vangiai girdėdama, kaip karts nuo karto sužvanga metami grašiai, lyg pro miglą stebeilydama į skubančias kojas. Pamiršau laiku ištuštinti puodelį. Kažkas jį užkliudė, išvertė, sužėrė monetas atgal, vėl pastatė. Nueidamas nusispjovė.
    Prabudau tik išvydusi priešaky sustojant batus. Nosys kaip visada buvo nublizgintos, raišteliai tvarkingai suraišioti, ir vis dėlto įžvelgiau bauginantį skubotumą. Valandėlę sėdėjau nekrutėdama, kol įsidrąsinau pakelti galvą. Žvilgtelėjus į viršų, kūną nupurtė šaltis, krūtinę užplūdo skausmas, baimė, gailestis, ilgesys – viskas vienu metu, rodėsi, jausmai nebetilps manyje, suplėšys krūtinę, išsiverš per gerklę, ištekės per akis. Liežuvį sutraukė neapsakomas sūrumas.
    Jis stovėjo priešais mane be kaukės, negailestingai apnuoginęs savo veidą. Žaizdos žiojėjo dar plačiau atsivėrusios, skruostas kraujavo, rodėsi, oda netrukus gabalais ims kristi nuo kaulų. Rankų jis irgi nebeslėpė. Netramdė nei skausmo: paburkusios akys liguistai degė karščiu, pamėlę pirštai virpėjo, pečiai suglebę, lūpose bėginėjo neslepiama kančia. Drabužis apgailėtinai prigludęs prie sunykusio kūno – negalėjai nepastebėti. O gal tik aš tai mačiau?
    Pabūgau, kad vėl griebs už rankos ir kaip vakar reikalaus eiti drauge, bet ne, šį kartą jis nieko nereikalavo, neprašė. Pinigo irgi nedavė. Tik ilgai stovėjo tylėdamas. Taip ilgai, kad norėjosi garsiai sužviegti: „Pasitrauk! “ Bet nemokėjau kalbos.
    Galų gale vyras pasisuko eiti, jau buvo bežengiąs, kai nelauktai pritūpęs prispaudė man prie kojų susuktą maišą, o tada vėl pakilo ir dingo minioje.
    Sėdėjau sustingusi, ranka gniaužiau svetimą rišulį, o akimis stebeilijau į margaspalvę minią, kuri prieš akimirką pasiglemžė nepažįstamąjį. Jaučiausi apvogta, viską praradusi, jaučiausi beprotiškai apdovanota. Buvau išsunkta ir tuščia, nors viduje daužėsi kažin koks padaras, bandantis mane suplėšyti į gabalus.

    Tą dieną nebesulaukiau jo grįžtant, nemačiau nei kitą rytą, nei vakare, nepasirodė ir po dviejų dienų, kaip darydavo anksčiau. Laukiau. Vyliausi. Jutau augant ilgesį savyje. Kasdien išsėdėdavau vis ilgiau, anksti ateidavau, vėlai pasitraukdavau, stebeilydavau į kojas visai nebegirdėdama, kaip žvanga puodelin metamos monetos. Bet kaukės nebuvo.
    Maišą nunešusi tą vakarą sugrūdau į savo slėptuvę parko gyvatvorėje. Baiminausi jį praverti, tačiau negalėjau pamiršti. Prabėgus savaitei, kai susitaikiau su tuo, jog nei kaukės, nei po ja besislepiančio žaizdų išėsto veido nebepamatysiu, vis dėlto nuslinkau į parką ir suradau maišą.
    Ištraukusi delnu nubraukiau lietaus lašus ir paglosčiau lyg mylimo šuns kailį. Kurį laiką svyravau, kankino ir baimė, ir smalsumas.
    Smalsumas nugalėjo.
    Pravėriau ir nedrąsiai kyštelėjau nosį vidun.  Vos pamačiusi iš pasibaisėjimo šokau atgal. Susverdėjau, tarytum būčiau gavusi netikėtą antausį. Iš rankų paleista kaukė nusirito į šalį, šalia jos ant pabliurusios žemės į visas puses  pažiro banknotai ir galiausiai viską užklojo gerai pažįstamas lietpaltis. Akimirką stovėjau sustingusi, o tada taip pat staigiai, kaip buvau viską paleidusi iš rankų, puoliau rinkti, ką buvau išmėčiusi. Sugrūdau viską atgal į maišą ir paskubom vėl paslėpiau krūmuose. Tada ištraukiau, palaikiau rankose lyg šleikštų, odą svilinantį padarą. Vėl paslėpiau. Ištraukiau. Paslėpiau.
    Mintyse mačiau save tą vakarą, kai pirštinėtos rankos buvau įstumta į svetimą butą ir atsidūriau akinančiai ryškios šviesos apsupty. Nepažįstamasis per jėgą nutempė mane į vonią ir pastatęs priešais milžinišką veidrodį sustingo greta.
    Aš ir kaukė.
    Nepajėgiau atpažinti savo išsigandusio veido, pati sau atrodžiau kaip kaukė.
    Pirštinėta ranka atsuko vandens čiaupą. Nuo vonios palengva ėmė kilti šiltas garas. Tada išgirdau vyro balsą, bet, kaip įprasta, nesupratau kalbos. Pažvelgęs į mane jis išraiškingai bakstelėjo sau į krūtinę. „Gorgo“, – ištarė. „Gorgo? “ – atkartojau virpančiu, vos girdimu balsu. Supratau, kad tai jo vardas. Jis linktelėjo ir ištiesęs pirštą ant aprasojusio veidrodžio paviršiaus išpaišė nedidelį žmogutį. Tada atsigrįžęs bakstelėjo į mane. „Gaja“, – atsakiau nedrąsiai. Vyras vėl grįžtelėjo į veidrodį ir išpaišė ten dar vieną figūrėlę, o tada staigiu mostu griebė ir nuplėšė sau nuo veido kaukę. Kartu su ja ant grindų nusileido ir nuplėštas drabužis. Nedrįsau pažvelgti į nuogą kūną. Jis dar kartą ištiesė ranką ir nubraižė tarp dviejų figūrėlių lygybės ženklą. „Gorgo o Gaja“, – išgirdau. Pajutau, kaip ranka čiumpa man už apykaklės. Sudilęs audinys pasidavė. Kitą akimirką jau stovėjau priešais jį nuoga. Bandydama prisidengti graibiau savo kūną ir tik pakėlusi į jį akis sustabarėjau su neišrėktu siaubu lūpose.
    Jis stovėjo kaip pasakos karalaitis, nuo raganos užkeikimo per akimirką virtęs pabaisa. Karalaitiški drabužiai lyg driežo išnara tįsojo palei kojas, šalia gulėjo numesta kaukė.
    Ir jis.
    Krūtinę spaudžiantis reginys, nuo kurio skausmingai surakino kojas.
    Kaulėta, žaizdų išėsta ranka jis suspaudė mano petį, o kitą ištiesė link mano veido. Pirštų galiukai palietė mėlynę paaky, švelniai, tarytum pats jaustų mano skausmą. Bet man neskaudėjo. Tik pilvas prašė valgyti. Norėdamas įsitikinti jis kyštelėjo delną po vandens čiurkšle ir sudrėkintais pirštais dar kartą perbraukė man per paakį. Mėlynė persikėlė ant jo odos. Tas pats nutiko ir su žaizdom ant kojos.
    Jis plovė ir plovė, kol likau švari, balta, sveika. Alkana.
    Išsitiesęs jis vėl atsisuko į vaidrodį ir skaudulio apimtu veidu nužvelgė ten išpieštas figūrėles. Kilstelėjęs ranką pirštu perbraukė lygybės ženklą.
    Tikrai – mes nebuvome lygūs. Negalėjome.
    Jis slėpė tai, ką turi.
    Aš rodžiau tai, ko niekada neturėjau.
    Skausmas. Alkis. Mirtis.
    Nemokėjom kalbos vienas kito. Nekalbėjom.
    Skausmas. Alkis. Ir mirtis.
    Mes nieko kartu neturėjom. Ir tai mus suvienijo.
    Vienai vienintelei nakčiai. Gal paskutinei. Ne man, o jam. Bet susivienijus išgyvename už kitą: ir skausmą, ir liūdesį, ir netektį – pilnatvę.

    ***
    Saulės spinduliai raižo mano nemiegojusias akis. Sėdžiu įsirėmusi pakaušį į raudoną kėdės atlošą ir klausau. Traukinio ratai monotoniškai dunksi po manimi. Perbraukiu pirštų galiukais per pliušinį audinį, sušiaušiu minkštus plaukelius, pabaksnoju iš viršaus, vėl sulyginu, glostau, kol paviršius ima blizgėti lyg tankus žvėries kailis. Šiltas gerumas bėginėja kūnu aukštyn-žemyn, auštyn-žemyn. Pamažu rimsta trankymasis krūtinėje. Už lango modami rankomis skrieja medžiai, lyg punktyrai stryksi stulpai. Palieku šį kraštą, čia vaikštinėjančius žmones, jų namus, tamsias gatves, grašių primestus puodelius, kavinės pardavėją.
    Kurgi mano namai?
    Paskutinius mėnesius tai buvo gatvė, pilka pavėsinė autobuso stotelėje, apšnerkštas kampas prie dvokiančio šiukšlių konteinerio. Maniau, taip bus amžinai, visą gyvenimą, bijojau, kad nieko kito nebematysiu iki pat pabaigos. Bet dabar iškeliauju. Toliau.
    Sulaukusi, kol krūtinė visiškai nurims, pagaliau įsidrąsinu: nusmaukiu kaukę, išsineriu iš lietpalčio, nutempiu nuo rankų pirštines ir sumetu viską po traukinio kėde lyg iš burtų išsivadavusio driežo išnaras.
    Pinigus sugrūdu dar giliau į kišenę.
    Stebiu, kaip monotoniškai siūbuoja keleivių sustatytas bagažas: stori lagaminai, išsipūtusios kuprinės, mantos prigrūsti maišai.
    Mano bagažo nedaug – aš pati ir mano gyvenimas. Ir dar tas trumpas prisiminimas apie princą. Ligos užburtą. Mirties išvaduotą.