Toras

Toras niauriai maišė šaukštu dideliam dubenyje esančią košę. Pasisemdavo šiek tiek ir stebėdavo, kaip tąsi masė, labiau primenanti katės vėmalą, dailiom ringėm krentą atgal. Voratinkliais pasidabinęs tuščias ragas gulėjo ne ant ką pilnesnio stalo.
Šaukštas pakilo, tąsi masė vėl nuslinko į dubenį, ir Toro akis skaisčiau sužibo. Ant sienos, šalia kailio, išėsto kandžių, tupėjo musė. Šįkart šaukštas buvo panaudotas kaip ir pridera. Vadovaudamasis logika "lanksčią lazdą atlenkus atgal, ją paleidus, ant jos esantis daiktas įgaus kinetinės galios ir nuskries tam tikra linkme" jis paleido tokį gerą gabalą košės į musę. Sieną papuošė avangardinio pobūdžio dėmė.
- Och tu blyn, - nusikeikė Toras, kai pagalvojo apie tokio "meno" pasekmes, kai grįš Torienė.
Tolesnė mintis nutrūko.
- Nekenčiu vabalų, musių ir žmonos, - sumaurojo jis, gan taikliai paleisdamas antrą košės gabalą. Dabar jau kandžių išėstas gabalas pasidabino gražia dėme. Bet tai Toro įkarščio nesumažino.
Praėjus penkioms minutėms virtuvė priminė karo lauką: pats Toras tupėjo už šonu apversto stalo, šalia gulėjo dvi lėkštės ir puodas "amunicijos", prakaituotos rankos tvirtai gniaužė du šaukštus. Sienos, lubos buvo nutaškytos košės demėmis, tačiau musė toliau sau ramiai skraidžiojo.
- Tu kažkada užmigsi, - murmėjo Toras sau panosėje, - kažkada pavargsi, miegas užspaus tavo akis ir tada ateisiu AŠ, - ir paleido iš anksto paruoštą košės gumulą.
Musei tai jokio įspūdžio nepadarė. Toras galutinai įsiutęs nusprendė panaudoti sunkiąją artileriją - savo kūjį...
Musė nutūpė šalia čia pat, bet jis jau nebeturėjo jėgų bandyti ją pričiupti.
- Oba, - sušuko Toras. Ne musę jis bandė pritvoti, o mažą apvalainą storuliuką su sparneliais ir maža burtų lazdele.
- Aš elfas, - sucypsėjo jis.
- Kas toks? - nesuprato Toras.
- Elfas, - laimės kupinomis akymis sumirksėjo seneliukas lazdele brėždamas ratus ore, - išpildau nelaimingųjų ir nuskriaustųjų norus, padedu skurstantiems.....
- Pala, - nutraukė jo tiradą Toras, - aš dievas, kam man elfo paslaugos? - pamojavo kumštimi ties mažiuko nosimi.
- Sakyk ko nori...
- Aš dievas, - pašoko Toras mojuodamas kūjiu ir griaudėdamas žaibais.
- Koks pirmas tavo noras? - sumirksėjo akytėmis elfas.
- Ak tu, - užsimojo pritvoti mažo senučiuko kūju, bet staiga dingtelėjo mintis, - noriu, - saldžiu balsu ištarė jis, - prieš save išvysti didelį ragą alaus, bet tokio, kad jaustum, kad kažką geri, tada didelio kepsnio, trijų rūšių garnyro, - lenkdamas pirštus diktavo jis, - ir svarbiausia - ant viršaus gausiai padažo, kokį mano...
- Aš duodu tik dvasines vertybes, - sumirksėjo plačiai nusišypsodamas elfas.
Kūjis dunkstelėjo tiesiai ten, kur sedėjo seneliukas.
- Aš nešu gėrį ir džiaugsmą, - cypsėjo ratus sukdamas aplink Toro galvą, - aš tavo brolis, tu mano brolis... kur aš - ten laimė ir...
Toras galutinai įsiuto...
Troba paskedno dulkių jūroje.
- Pričiupau tave, - sunkiai alsavo Toras, - krapštydamas nuo kūjo sparnelius ir seneliuko nosį, - mat ką sumąstė - dvasinės vertybės... ak tu man, mažasis niekšeli, ką? galvojai pavyks apgauti mane - Torą, - nugriaudėjo jo juokas, - ne... aš dievų vyriausias, aš galingiausias, aš nenugalimasis Toras...
Jo akyse įsižiebė mažos žvaigždutės. Torienė  turėjo ne ką silpnesnį kumštį.
- Oij, - ištarė Toras, susigūžęs ir užsidengęs rankomis galvą.
- Kas čia dabar??? - sužviegė Torienė.
- Na čia buvo toks mažas elfas, - pradėjo Toras, - toks seneliukas su pilvuku, matyt nuo alaus, - sukikeno jis, bet sutikęs žmonos žvilgsnį nurimo, - skrajojo ir kažką paistė apie dvasines vertybes... čia jis sugriovė, - palinksėjo galva ir dėl tikrumo pridūrė, - tik jis kaltas...
- Žąsino tu galva, - vėl suriaumojo Torienė, - jis juk tavo pusbrolis, keistokas, bet reikia susitaikyti su tuo, elfų kursus baigė ką tik, - patenkinta sumurmėjo ji, - tai kur jis dabar?
- Ėėė, - Toras vikriai paslėpė kūjį už nugaros, - nežinau, - ir bato galu pabrūžino žemę...
Torienė nulenkė galvą ir pamatė vieną sparnelį. Toras tik kinktelėjo galva, nurijo seilę ir dingo laukuose kaip dūmas neblaškomas vėjo...