Lietus. (1dalis)

I.
Atsimerkiau. Buvo dar tamsu. Šalia girdėti alsavimas. Tik negalėjau suprasti kieno. Nieko nebeprisiminiau, siaubingai skaudėjo galvą. Taip, tiesa, vakar išėjau pasibastyti, norėjau kažko ieškoti. Kažko, ko gyvenime neturiu. Vakar vėl aplankė ta beviltiška tuštuma, todėl nusprendžiau eiti į barą. Ką gyvenime bedaryčiau vistiek nebeturiu dėl ko gailėtis. Esu niekas, tuščia puodynė, šlapia dėmė ant asfalto. Vis dar tas alsavimas. Neatsimenu, ką parsivedžiau šiąnakt. Man tai nebuvo pirmas kartas. Dažnai parsivesdavau tokius pat nelaimėlius kaip ir aš, nebeturinčius dėl ko šypsotis. Man nerūpėdavo, kur jie dirba, kaip atrodo ir ar skaniai kvepia jų bespalviai plaukai. Man rūpėdavo tik pabėgti nuo realybės, užmiršti tuštumą ir išnykti. Ne, aš niekada nieko nemylėjau ir mylimanebuvau. Visi jie ateidavo ir išeidavo. Niekas nepasilikdavo, nemėgindavo išgelbėti iš esamos padėties. Ech, kaip kvailai to nuolat tikėjaus! Juk vyrai tik naudojosi proga. Tai normalu. Gyvuliški žmonių instinktai.
Staiga užsimaniau, kad jis pabustų, užsimaniau pažiūrėti jam į akis, pasakyti ką nors, kol dar neišėjo. Kažkas manyje sudrebėjo, tarsi surūdijusių durų vyriai ir aš giliai įkvėpiau – ne, dabar man negalima verkti. Atsikėliau ir lėtai nupėdinau į virtuvę – įprastinė netvarka, neplauti indai, dulkės, purvas. Kam visu tuo rūpintis, jei niekas neateina? Man nereikėjo gražaus gyvenimo. Nemėgau dažytis, nors ir nebuvau graži iš prigimties. Netikėjau jausmais, nes jie VISI išeidavo. Taip ir gyvenau.
Užsirūkiau. Cigaretės. Niekada nebuvau nuo jų priklausoma, tačiau man patiko rūkyti. Jausdavausi kažin kaip iškilmingai lėtai atlošdama galvą ir išpūsdama ploną dūmų bangą. Ir taip, tai man padės greičiau numirti.
Grįžau į kambarį. Reikia uždegti šviesą, vistiek jis išeis, nesulaikysiu. Bijojau tai padaryti. Man patiko jo kvapas. Kvepėjo kažkuo švelniu ir pažįstamu. Nejutau jokio alkoholio kvapo ir nusipurčiau. Joks vyras negalėjo ateiti čia blaivas. Ne su manimi.
Spustelėjau stalinės lempos mygtuką. Nuo silpnos šviesos vaikinas nepabudo, tačiau aš išvydau jo veidą. Veidą, kurio turbūt nepamiršiu jau niekada. Aukšta kakta, lygi oda, tos susirūpinimo raukšlės vaiko tyrumo veide. Prisiminsiu šį veidą su šypsena – didelis vaikas. Būtent taip.
Iki šiol nieko panašaus nepatyriau. Gyvenimemane valdė gyvuliška aistra. Negalėjau pasikliauti jausmais, nenorėjau būti trapi. Stengiausi susivaldyti. Prisėdau. Jutau, kaip pašėlusiai daužosi širdis. Matyt, reikia mesti rūkyti. Nors kam? Kam ilgiau tęsti šitą kančią?
Na, pabusk, pabusk pagaliau! Ir ką tu pasakysi? Kai kurie išeidavo be žodžių, kiti bent nusišypsodavo, treti – atsiprašydavo. Tačiau po apsvaigusių naktų aš tenorėdavau, kad jie dingtų.
Visi. Tik ne TU.
Du šaukšteliai juodos kavos, du cukraus. Ar jis dar bus, kai grįšiu? Atsirėmiau į kėdę ir susimąsčiau. Ko vertas toks gyvenimas? Malonus ir raminantis kavos kvapas. Užsimerkus jaučiu, kad kažką prisimenu. Jis priėjo bare, kai jau buvau įveikusi pirmąjį litrą. Paklausė, ar aš viena. (Kaip netikėta!) Sulaukęs mano linktelėjimo prisėdo šalia ir užsakė mums degtinės su apelsinų sultimis. Kažką pasakojo. Nieko nebeprisimenu. Tik akis. Mėlynas. Tas mėlynų akių grožis jau toks nuvalkiotas, bet kai pamatai. Tai. Man trūksta žodžių. Tu užmiršti viską. Kaip kvėpuoti, kaip judėti, kaip išlaikyti pusiausvyrą. Užmiršti net savo vardą.
Prisimenu, kad išsikvietėme taxi. Bemiegė naktis, prakaituoti kūnai. Kaip visada. Tačiau pirmą rytą jaučiausi kitaip. Nesišlykštėjau savim, nenorėjau nusigrandyti nuo savęs purvo. Pirmą. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą pagalvojau:,, Noriu, kad jis pasiliktų“.
Užsisvajojusi išgirdau kažkokį krebždesį kambaryje. Prabudo. Tačiau buvo baisu pajudėti. Tiesiog tylėjau ir laukiau.

                                                                    ***
- Labas rytas, - balsas buvo nepažįstamas, bet malonus.
- Labas.
Oi, nemekenk, mergyt, nieko iš to nebus. Abu sustingome nejaukioje tyloje.
- Ar nori, kad išeičiau?
Pamaniau, kad jis šaiposi.
- Gali likti, padariau kavos.
Gėrėme kavą tylėdami. Rūkėme. Vis žiūrėjau į jį ir galvojau: ko toks gražus vaikinas ieško nusivalkiojusios mergšės draugijoje? Juk jis vertas daug geresnės. Neatrodė vyresnis už mane, gal net jaunesnis. Nesvarbu. Staiga pajutau, kaip vėl daužosi širdis. Nurimk, Jurga, nurimk.
- Ačiū už kavą, - mačiau jį nueinant, bet nieko negalėjau pasakyti. Nemokėjau elgtis su vyrais.
Jei kasnakt kitas, kam jį laikyti?
Pro langą matėsi beržai ir vaikai, žaidžiantys aikštelėje. Nesugadinti. Saulė plieskė į jų laimingus įdegusius veidus, kurių netemdė suaugusiųjų problemų šešėlis. Kadais ir aš tokia buvau. Kadais.
Durų trinktelėjimas. Išėjo. Taip. Dar viena gyvenimo stotelė. Atsistojau. Perpiet – į darbą. Reikia apsirengti ir mauti į kavinukę. Palikau purvinus puodelius virtuvėje ir nuėjau į dušą.
Šaltas vanduo ramino. Trukdė pasiduoti jausmams, tačiau mintys neapleido.
Kas aš? Jauna mergina, gyvenanti nuomuojamame bute, kone prasčiausiame sostinės rajone. Nelaiminga, vieniša. Kaimynų nuolat apkalbama ir vengiama. Dirbanti padavėja kavinėje, kurioje užsieniečiai nuolat gašlauja su ja. Argi galima tai pavadinti gyvenimu? ..
                                                    Tuštuma. Beprotybė...
Pasižiūrėk į veidrodį, mergyt. Pilkos akys. Atrodo, tarsi depresija būtų antrasis mano vardas. Plaukai. Cha, šieno kupeta. Matyt, kojos buvo visų vyrų magnetas. Na, bent čia motina gamta paplušėjo iš peties. Negailiu jų rodyti.
Darbas. Iki išnaktų – padėklų nešiojimas, malonus balsa, dirbtinė šypsena. Pirmą sykį užsimaniau naktį praleisti viena. Tarsi manyje prabudo ilgai slėpęsis drovumas.
Einant pro virtuvę už akių užkliuvo ant grindų gulinti balta kortelė. Vizitinė. Joje –nei adreso, nei vardo, tik numeris.

                                                                    ***

Ragelyje įkyriai pažįstamas signalas: neatsako. Na taip, pajuokavo, pasityčiojo, o aš... Patikėjau. Naivuolė. Negelbsti net vynas, o taip trokšta vienatvė staiga virto nepakeliama. Belieka griūti į lovą ir gerai išsiverkti.
Ties penktąja taure vyno apdujusigalva išgirdo pažįstamą melodiją... (Ufonautai nusileido, mano kiemo pakrašty...) ir nusprendė pakelti ragelį. O tas pažįstamas svaiginantis balsas ir po valandos skausmingos tuštumos nepažįstamasis svečias pabeldžia į duris.
- Labas, aš aleksas. Malonu pagaliau susipažinti. Papasakok man apie save.
Keistesnio prisistatymo nebuvo tekę girdėti, tačiau būtent tai ir atrišo man liežuvį.

                                                                ***

Gimiau aš seniai. Taip seniai, kad netnenoriu prisiminti. Tėvai nuolat pjovėsi. To didžiausia priežastis buvau aš. Buvau nelauktas nuotykio vaisius. Kai paaugau, mėgau maištauti, naktimis negrįžti namo. O kai sulaukiau šešiolikos, ėmiau dirbti, aštuoniolikos jau dingau iš tėvų namų. Nuo tada gyvenu taip, kaip gyvenu dabar. Tos pačios sienos, ta pati naktį prastai apšviesta gatvė, tie patys girtuokliai, švilpiantys iš ryto ir kaimynai, išjungiantys televizorių antrą valandą nakties.

Jokio atsako nesulaukiau. Tiesiog tyla. Ta, iš jaukiųjų, kai viskas atrodė taip akivaizdu, kad nereikėjo tarti nei žodžio . Kvėpavimas tyloje nusakantis viską, kas dedasi manyje.

                                                              ***

Naujas rytas. Be jokio nerimo, savęs graužimo, skubėjimo. Pirmą kartą jaučiausi taip, lyg manyje būtų viena kiauryme mažiau. Saulės šviesa nedirgino akių, o maloniai šildė odą. Neerzino net arbatinuke verdančio vandensgarsas. Ramybė. Tyla. Namuosetvyrantis kažkoks keistas jaukumas. Kaip niekada. Lyg sapne. Apdujusi sukausi po virtuvę, išgėriau kavos ir nudžiugau prisiminusi, kad šiandien šeštadienis. Niekur nereikės eiti.
Jurga, Jurga.. Atsigauk! Amžinai tai negali trukti. Na, bet.. Džiaukis, kol gali. Tik žinok, kad jei įsimylėsi – kentėsi pati. Cha, tarsi kada nors gyvenime klausiau savo proto balso. Jei būčiau tai dariusi, mano gyvenimas būtų visiškai kitoks. Kaip padori mergaitė būčiau baigusi mokslus aukštojoje, kilusi karjeros laiptais, susiradusi vyrą ir gimdyčiau gražius vaikus. Kažkada apie tai svajojau, o dabar tai atrodė nebe realu. Tiesiog leidžiu gyvenimui tekėti viena nusistovėjusia vaga ir tiek. Tačiau šis rytas ir tas naujas potyris, kad aš visgi galiu būti kažkam reikalinga, verčia mane persigalvoti. O kas, jei vis dėlto galiu turėti tai, apie ką taip seniai, būdama dar visai nepaliesta gyvenimiškų kančių, svajojau? Galbūt tai, kad mano tėvai nebuvo laimingi nereiškia, kad ir aš negaliu paragauti saldaus gyvenimo džiaufsmo. Ir tą akimirką, kai taip pagalvojau, aš pasiryžau permainoms.