M.K.

Neramūs šešėliai rausvame danguje sukyla,
ir tik varganos lempos šviesos lašėjimas
sugeria pilies bokštus ir ūkanotas piramides.

Nevilties alsavimas, begalinis žvilgsnis
ir tik galvoje staugiantis pasaulis.
Jis palinksta prie drobės.
Paskutiniai sudžiūvusios pasteles trupiniai,
magiškų svajonių akivaizdoje.

Jis įnirtingai dirba ir nelaukia šviesos.
Aistra ir tikėjimas Peterburgu blėsta.
Puikiai suprasdamas laiko purslus,
vis stipriau ir skaudžiau spaudžia teptuką.

Darosi sunku atskirti raudonas spalvas.
Dažų skonis ir kvapas primena revoliuciją.
Nereikia. Nereikia atkartoti klaidų.
Lemputė spragsėdama sprogsta;
išaušta raudonas rytas Peterburge.

Nuteplioti antikvariniai baldai ir būties pigumas;
tai jam sunkiausia išgyventi.
Menas, revoliucija, jausmai, meilė –
viskas susipina ir išryškėja drobėje.
Bet tik ne jo galvoje.

Pamenu, kaip jis pats virpančiu balsu sakė:
„mano širdis tuokart buvo tarsi
riešutas gliaudyklėje“.

Bet buvo ne tik tuokart.
Jautrumas jį lydėjo visą jo trumpą gyvenimą,
ir tik mažai kas suprato, ką reiškė angelai,
ar svyrantis kryžius jo drobėse.

Žmogiškoji širdis niekam nerūpėjo:
drobėse spindėjo karalystės ir sklandė
pranašiškų varpų gaudesiai.
Revoliucingos nuotaikos miniose
tirpdė paskutines dvasios jėgas,
o prisikėlimas jau skambėjo neįtikinamai.
Jis savojo laiko ir nesistengė pratęsti.
Rūmų vartai užsivėrė.


04. 09. 12, Wilmington