Šis tas neužbaigto KRITIKOS STALUI :)

◄ ■ ►


... Į kavinę įėjo vyras juodu paltu. Apsidairęs patraukė tiesiai prie baro. Atsisėdo ant aukštos kėdės, nusiėmė skrybėlę, nuo dešinės rankos nusitraukė skrybėlę. Švelnioje baro prietemoje blykstelėjo kraujo raudonumo žiedo akis. Jis ranka persibraukė plaukus, prasisegė paltą, užsisakė kavos. Gurkštelėjęs pasisuko į dešinę, kur arbatą gėrė jauna mergina.
- Šaltas vakaras, - pasakė jis lyg sau, lyg jai.
- Taip, nemažiau dešimt laipsnių... - atsakė ji ir vėl pakėlė arbatos puodelį prie lūpų.
  Juodaplaukis vyras atidžiai ją nužvelgė: plaukuose žvilgantys mažyčiai vandens lašeliai ir kelios snaigės rodė, kad ir ji neseniai čia užėjo. Merginos pečius dengė žalsva skraistė, rankinė, taip pat žalsva, buvo padėta ant gretimos kėdės.
  Vyras nusimovė ir kairiąją pirštinę ir iš kišenės išsitraukė pakelį,, Marlboro‘‘ bei sidabrinį žiebtuvėlį.
- Galima?.. Gal... - ir jis ištiesė pakelį merginai, tačiau j neigiamai papurtė galvą. Ji šyptelėjo ir žalsvose akyse suspindėjo žiburėliai. Tik akimirkai, nes žvilgsnis užkliuvo už jo rankų: kairiosios bevardis pirštas buvo nenatūraliai trumpas – baigėsi pirmuoju sąnariu.
Žalsvos merginos akys prisimerkė. Ji nukreipė žvilgsnį į arbatos puodelį ir suėmė jį rankomis. Karšti jo šonai nudegino delnus. Atmintyje iškilo kažkada matyti vaizdai: vyrų balsai... tamsa... klyksmas... ir šūvis... ranka ir tik keturi pirštai...
- Ir ką tokia mergina, kaip jūs,  veikia tokį vėlų vakarą viena? - vyriškis čirkštelėjo žiebtuvėliu ir permatomu debesėliu palube pasklido permatomi dūmai.
- Kur nors užsuka išgerti arbatos... o tamsta?
- Reikalai...
- Jūs ko nors laukiate? - paklausė ji, pastebėjusi, kaip jis jau antrą ar trečią kartą žvilgteli į laikrodį.
- Tiesą sakant, taip, bet regis tas žmogus šiandien neateis... Karolis Jagėla, - jis prisistatė.
- Žmogus, kurio jūs laukiate. - pasakė ji ir ištiesė ranką. - Melanija.
- Malonu, - pasakė Jagėla ir buvo nustebintas tvirto jos rankos paspaudimo. Visgi užduotis turėtų būti maloni vien dėl to, kad su ja neabejotinai bus susijusi ši mergina.

◄ ■ ►
Tą vakarą grįžęs namo, Karolis Jagėla dar ilgai neužmigo. Tiesiog gulėjo ant lovos pasidėjęs rankas po galva ir žiūrėjo į lubas. Greta buvo padėta sena fotografija. Jagėla atsisėdo. Paėmė fotografiją ir dar kartą įdėmiai į ją pažvelgė, nors žinojo, ką joje pamatys, nes mažiausiai dešimt kartų ją apžiūrinėjo. Joje buvo du ketverių ar šešerių metų amžiaus vaikiai: mergytė ir berniukas. Mergytė buvo nuostabiai šviesių žalsvų  akių, – iš jų jis iš karto pažino, jog tai ta pati mergina, davusi jam šią fotografiją, - rėmėsi į berniuko petį, kuris sėdėjo ant kilimo sukryžiavęs kojas. Apsikabinęs didžiulį gauruotą šunį, jis susimąstęs žvelgė priešais save.
Karoliui buvo pavesta surasti berniuką.
◄ ■ ►
Išėjusi iš kavinės Melanija sėdo į mersedesą ir po penkiolikos minučių atsidūrė netoli namų. Pasukusi į siaurą gatvelę, mergina privažiavo prie didelio pilko namo, apsupto aukšta balta tvora. Atrakinusi vartus, automobilį nuvairavo į garažą ir, jį užrakinusi, nuleido  automatinius vartus. Paskui laiptais užlipo į antrąjį aukštą, perėjo koridorių, pasuko link laiptų, vedančių į jos kambarį, esantį trečiame aukšte. Tačiau, išgirdusi tėvo kabinete kažką garsiai kalbantis, grįžo atgal ir nuėjo tiesiai link durų, už kurių girdėjosi balsai. Ji atskyrė kaip visada ramų tėvo balsą, kitas vyras kažką garsiai dėstė, tačiau Melanija žodžių nesuprato. Staiga kabineto durys atsivėrė ir į koridorių išėjo Andrius, vienas tėvo patikėtinių. Vos neatsitrenkęs į boso dukrą, nusišypsojo, bet tuoj pat surimtėjęs pasakė:
- Melanija, pasakykite tėvui, kad tai labai rizikinga! - ir nuėjo.
Melanija kelias akimirkas žiūrėjo jam įkandin, paskui įėjo į kabinetą. Tėvas sėdėjo už rašomojo stalo ir kalbėjo, vienoje rankoje laikydamas cigarą, kitoje telefono ragelį. Jis linktelėjo dukrai. Melanija patogiai įsitaisė priešais stalą stovėjusiame krėsle ir užsimerkusi laukė, kol tėvas baigs kalbėti. Išgirdusi trinktelit ragelį, Melanija pasakė:
- Labas, tėti.
- Sveika, brangioji.
- Kas rizikinga, tėti? Grįždama sutikau Andrių, jis sakė, kad tu kažkuo rizikuoji...
- Einam į virtuvę, - prieš išvažiuodamas noriu išgerti kavos. - jis užgesino cigarą nebaigęs rūkyti. Melanija atsistojo, nusirengė paltą, pakabino jį ant stovo greta durų, ir nusekė paskui tėvą. Šis jau sėdėjo prie stalo ir sklaidė rytinius laikraščius. Virdulyje prieš užvirdamas šniokštė vanduo.
- Kiek valandų? - paklausė Šatūnas, kai Melanija ant stalo padėjo jam kavos puodelį.
- Tuoj dešimta, - atsakė ji, sėsdamasi šalia.
Šatūnas užvertė laikraštį, perlenkė jį per ir padėjo į šoną.
-,, Kampo‘‘ reikalai nekaip klojasi. Prieš savaitę kažkokia gauja įsilaužė į klubą ir nusiaubė baro salę...
Melanija išsigandusi net pašoko.
- Kaip?.. Tėti, ar daug nuostolių?
- Stalai, kėdės, šviestuvai. Teks keisti iškabą ir perdažyti sienas – apipilta kažkokiu skysčiu.
- Nežinau, ką pasakyti…O apsauga?..
- Apsisukta švariai…Abu ligoninėj…Vienam peršauta koja, kitas kažkuo gavo per galvą…jie viduje išbuvo gal tik penkias minutes…- Šatūnas atsiduso.
- Taigi viskas buvo suplanuota iš anksto... Ką darysi? - paklausė Melanija.
- Po dvidešimties minučių atvažiuos Domas su vyrukais. Važiuosime į Klaipėdą…Manęs nebus dvi dienas. Noriu šį tą sutvarkyti…
- Tėti, juk tu pas Ratautą važiuoji?.. Apie jį kalbėjo Andrius?.. - Melaniją išgąsdino teigiamai kalbantis tėvo žvilgsnis.
- Brangioji, tu juk žinai, koks man svarbus klubas. Reikia kitokios apsaugos…
- Bet Ratautas pats galėjo…
- Visa tai užsakyti?.. Žinau…tai yra net neabejoju tuo, kad įsilaužimas į klubą – jo žmonių darbas…
- Tikiuosi, tu žinai, ką darai?!
- Man patinka, kai tu manimi pasitiki…- Šatūnas nusišypsojo dukrai ir pamerkė jai akį.
- Tėti…- Melanija staiga pasijuto taip, lyg būtų vėl maža mergytė, nors jai jau buvo dvidešimt. – O kur Marija?
- Daviau keletą laisvų dienų…Šiandien antradienis…Vėliausiai penktadienį ji grįš. Taigi nepamiršk pasirūpinti šuniu.
- Tėti, Donas – mano šuo ir tik aš juo rūpinuosi.
- Todėl tik tavęs jis ir klauso. Beje, po valandos atvažiuos Andrius. Nepasitikiu signalizacija, todėl iki man grįžtant jis palaikys tau kompaniją.
- Esu tikra, tai nėra būtina, - nusišypsojo Melanija, tėvo akyse įžiūrėjusi šmėstelėjusią šelmišką kibirkštėlę.
Švystelėjo šviesos. Į kiemą įvažiavo du juodi BMW markės automobiliai.
-Tėti, Domas…- pasakė mergina, žvilgtelėjusi pro langą. – Bet man vis tiek nepatinka, kad turėsi reikalų su Ratautu.
- Man taip pat. Bet kitos išeities nėra. Iki, brangioji, - Šatūną apsivilko paltą ir išėjo į lauką, kur jo laukė Domas ir dar penki vaikinai, kurių Melanija nepažinojo.
Mergina grįžo atgal į virtuvę. Sutvarkė stalą. Kiek Melanija galėjo prisiminti, visuomet šiame name gyveno viena su tėvu. Nežinojo, ar turi brolių ar seserų. Apskritai nežinojo, kur yra jos motina ir kas ji tokia. Visą laiką buvo tik ji, tėvas ir Žeimys, jos krikštatėvis. Šatūnas niekada nekalbėjo apie tai, kodėl taip yra. Neklausė ir Melanija. Tik vieną kartą ji to paklausė Marijos, kur jos mama. Ši atsakė, kad mamos ji neturi. O tėvas vėliau jai parodė fotografiją, kurioje buvo Žeimys, ją, gal dešimtmetę laikantis ant rankų. Ir tik tiek iš vaikystės. Ir ji daugiau apie savo kilmę nesusimąstydavo. Tačiau prieš mėnesį, ieškodama kažkokios sąskaitos, Melanija tėvo rašomojo stalo stalčiuje rado seną fotografiją. Tą pačią, kurios kopiją  prieš valandą ji davė Jagėlai. Kitoje jos pusėje buvo užrašas:,, Mantas ir Deimantė, Saulutės vaikų darželis’’ ir metai. Iš pradžių ji nustūmė fotografiją  į šoną per daug nekreipdama dėmesio. Tačiau dedant ją į vietą, merginos žvilgsnis užkliuvo už mergaitės akių – jos buvo tokio pat bedugnio skaidrumo kaip ir jos, Melanijos. Ji staiga suprato, kad, galbūt, ji turi brolį. Greičiau, ji troško, kad tai būtų tiesa. Ne todėl, kad jaustųsi vieniša. Ne, ji turėjo tėvą, krikštatėvį, nuo vaikystės buvo apsupta draugių ir draugų. Netrūko ir moteriškos šilumos, nes dar buvo Marija, kuri jai esant mažai gamindavo maistą, skalbdavo, prižiūrėdavo namus, prisiimdavo ir auklės pareigas. Marija buvo senyva moteris, iškalbi, griežta, tačiau gera ir mylima visų, kurie ją pažinojo. Kiti keisdavosi gana dažnai. Tik Domas su tėvu dirbo jau apie dešimt metų…
Melanija žvilgtelėjo į laikrodį, kabantį ant sienos. Rodė pusę vienuolikos. Merginos ranką  lyžtelėjo staiga iš kažkur atsiradęs šuo- gražus vokiečių aviganis.
-Donai, - Melanija atsiklaupė ant grindų ir pradėjo glostyti jam sprandą, nugarą. Šis liežuviu perbraukė jai skruostą. - kaip manai, ar gera mintis buvo samdyti privatų detektyvą? O gal reikėjo pabandyti ieškoti  pačiai?..
Melanija atsistojo ir nusivedė šunį į svetainę, įsijungė televizorių ir išsitiesė ant sofos. Donas įsitaisė greta, ant kilimo. Padėjo galvą ant ištiestų priekinių letenų ir užsimerkė.
Apie devintą valandą Dono ketera pasišiaušė. Tuo pačiu metu sučirškė durų skambutis. Donas pašoko.
- Donai, gulėt! - įsitikinusi, kad šuo jos paklausė, Melanija nuėjo atidaryti durų.
- Labas vakaras, Melanija. Bosas liepė užeiti pas jus, - už durų, kaip ji ir tikėjosi, stovėjo Andrius.
- Užeik, - pakvietė ji.
Tą vakarą Melanija ir Andrius dar ilgai žaidė kortomis, kalbėjosi apie„Kampą“. Po to Melanija nuėjo į savo kambarį miegoti, prieš tai parodžiusi Andriui kušetę svetainėje.
Melanijai atrodė, kad užmigo beveik iš karto, vos tik palietė pagalvę. Dar pajuto, kaip Donas susirangė prie kojų…
…Mergina pabudo staiga. Lovoje nebuvo šuns. Jai pasirodė keista, nes šuo jos vienos naktį nepalikdavo. Po to prisiminė, kad svetainėje ant kušetės miega Andrius. Gal dėl jo šuo nusileido žemyn? Staiga ji išgirdo kažkokį bildesį. Tada ištiesė ranką ir iš spintelės, stovinčios šalia lovos, stalčiaus išsiėmė mažo kalibro revolverį, padovanotą tėvo dvidešimtojo gimtadienio proga. Tada išlipo iš lovos, apsivilko chalatą ir nuleidusį raką su ginklu neskubėdama ėmė leistis laiptais žemyn. Ji buvo basa, todėl pradėjo drebėti nuo šalčio. Staiga vėl kažkas barkštelėjo. Tai padėjo visiškai atsibusti. Melanija atsargiai leidosi laiptais žemyn, nes niekur nebuvo uždegta šviesa. Staiga ji pastebėjo Andriaus siluetą. Jis stovėjo koridoriaus gale prie lango. Melanija  leido sau atsipalaiduoti. Ketino apsigręžti, bet stovėdama laiptų aikštelėje, staiga pamatė Doną. Šuo pašiaušta ketera stovėjo prie tėvo kabineto durų ir vos girdimai urzgė. Melanija jau anksčiau buvo pastebėjusi keistą Dono savybę - loti tik ant gyvūnų. Ant žmogaus jis tik tyliai urgzdavo. Taigi ji buvo tikra, kad namuose yra dar kažkas. Ji nulipo laiptais ir nuėjo kabineto link. Staiga ji išgirdo atsargius žingsnius, kurie greitai artėjo link durų, už kurių  stovėjo ji. Melanija stumtelėjo šunį. Lėtai prasivėrusios durys ją uždengė…  Melanija pakėlė ginklą, nusitaikė savo akių lygyje ir neramiai plakančia širdimi laukė, kol tas, kas atidarė duris, jas vėl uždarys. Kai durys sugrįžo į savo vietą, tamsi žmogysta sustingo- priešais stovėjo mergina. Su revolveriu.
- Tavimi dėta, aš nejudėčiau. - pasigirdo šaltas Melanijos balsas.
Staiga prieš ją stovėjęs žmogus nugriuvo. Už jo buvo Andrius, kirtęs įsibrovėliui kažkokiu daiktu per sprandą.
- Laikas pusryčiauti, - paprastai pasakė jis, - gal galite įjungti šviesą? Aš tik padėsiu į vietą šitą žvakidę…
◄ ■ ►
Melanija gėrė jau trečią arbatos puodelį. Šalia sėdėjo Andrius ir vartė vakarykštį laikraštį. Melanijos kairėje, ant virtuvinio kampo suolelio, gulėjo Donas, protingas akis  įsmeigęs į šeimininkę. Priešais sėdėjo jų naktinis svečias. Tvirtai surištas ir dar pririštas jis sėdėjo, Melanijos nuomone, labai tokiam reikalui patogiame krėsle, - Andriaus nuopelnas. Ir vis dar su kauke.
Andrius ir toliau skaitė laikraštį. Melanija abejingai sukiojo arbatos puodelį lėkštelėje. Ant stalo...

Atleiskit, mielieji, pabaigos kol kas nebus, nes, jeigu mano rasliava Jums pasirodys visiškai neįdomi, neketinu jos ir užbaigti...
Mano kūrinukas labai laukia Jūsų komentarų