Tik

šiandien tapyti nusprendžiau ne
ant molberto, ne ant popieriaus o kitaip kai
ir aš pirmą kartą nesijaučiau vieniša
atrodo, radau draugę, kažkaip ji  keista

per jos mintys vis perbėgdavo lyg šmėkla
lyg šešėlis kiekvienu jos mostu, kuris
kažką baisiai primenantis, bet ką nežinau

lyg ir euforija lyg ir frustracija apėmė mane
vieną tokią nuostabią, visų mylimą o draugė

atrodė tokia abejingą, egoistiška,
kartais agresyvi nors ir su plieniniu veidu,
bet šypsojos  ir mane  tokia visada teisią
ir geradarę tai baugino nors tikėjau, tikrai
buvau įgavus tikėjimą, kurio niekada nepažinojau
kad tai  efemeriška tieisog efemeriška

ir nesuvokiau kaip tokia nežmoniška drauge suradau,
tik vėliau pasirodė, kad visalaika sedėjau
tiesiog tik prieš veidrodį
                                  tik