Delsiam

temsta kambario langas atvertas
mes išgirstam nors neskamba varpas
merkias vakaras prieblandos gūžias
po delnais širdys kalbasi dūžiais
mūsų galvas vėl puošia karūnos
nepriklausomai liečiamės kūnais
smakro įduboj ašara tvinsta
nesuprantam ar liūdna ar linksma
tiltus atskirus jungiam ir tęsiam
viens kitam nemeluojam kad ESAM
priešais slenkstį suklupę netikrą
delsiam žengt lyg jis būtų iš stiklo