Atsakas į „XVI Atmintį“

Vėl kankinau Marcelijaus eiles
Vis gėriau jo kalbos vingrumą
Ir sėmiau jį rieškučiomis
Lyg troškulio išvargintas benamis

Žadėjau ateity eiliuot dailiau
Ir savo meilę apdainuoti vaizdžiai
Kad nepamirštų jos tasai
Kuriam skirti atodūsiai ir žvilgsniai

“Ir likom nei draugai, nei priešai“ –
Diagnozė tolygi mirčiai
Todėl geriau renkuosi
meilės kankinės likimą
Negu abejingumą
neviltim atmieštą...



Kūrinys, įkvėpęs šias eiles:

Marcelijus Martinaitis. „Atmintys“. Meilės lyrikos albumas

XVI

Dar vieną atminimą tau rašau
todėl, kad nieko nieko neprašau,
kad praeini pro šalį, nesustoji,
apie mane visai nepagalvoji.

Ir kaip gerai, kad nieko net nebuvo,
negriuvo niekas, niekas nepražuvo,
nerašėme laiškų ir jų neplėšėm – 
ir likom nei draugai, nei priešai.