Ko netenki

Nuo šermukšnio raudonio apgirtęs mėnulis
Debesin įsikibęs glosto medžių šakas.
Tolumoj, tyloje baltas rūkas nugulęs
Slepia varpinę seną, jo dienas nueitas.

Ir skambėjimas girdis, kai ausį priglaudus
Prie šiurkštoko kamieno tyliai stoviu viena. 
Virš užmigusio miesto, sapnus tyliai audžia 
Iš gaudyklės susėmus šios nakties dargana.

Raštai mūsų svajonių, troškimų ir laiko,
Surinktų kamuoliukan, iškedentų nakty,
Gula žemėn rūku. Tiktai rytas išvaiko
Tai ką naktį turėjai ir ko jau netenki.