Neturėti yra nebijoti

Ta moteris smulki tačiau nedailiai augus
strazdanė įsisriegus laivą sau į plaukus
iš atminties fragmentų ją sudėjau
be to jai tiko rankos sandėlio vedėjos
ir lūpos kresno vyro važiuojančio namo
      sadūto lylio lingo rūto ta
      iš rudenio į Nemuną mesta
      ne mano nuometas
      ne mano karieta
      sadūto lylio lingo aš kita
ji išplaukė prieš lygiai dešimt metų o gal tiktai rytoj pakels bures
(aš neatsimenu nes paprastai netekus
su ilgesiu sunkoka lenktyniaut
dėl to ir atmintį pamiršdavau paglostyt)
ji išplaukė neatmenu kada
neaiškia barža, su menka manta
labiau į niekur nei kad pas kažką
vežėčias padegė ir pabudau pašvaistėj
(bet nesivyčiau net jei ji kitaip sužaistų)
o nuometą radau – juo buvo krosnis užkišta
      ne mano jis
      sadūto lingo ta
      ir vyras tas ne man
      aš vandeniui skirta
atrodė jai – sėslu blogiau nei kulkai
pametus taikinį susmigt kažkur į ežią
sėslu tai kaip lig įkapių gyvent vestuvių nuotraukoj
ankštai tarp rėmų ir nepasirąžant
nors valsčiuj būti laikomai dama
geriau tada į vilnį atsigulsiu
niūniavo mano lopšį supdama