Iš kišenių byra trupiniai. Ant pirštų rašalo likučiai. Taip šiek tiek banaliai šypsausi žaviai blondinei, nes jau taip kažkada daryti pasakei. Akis nuleidžiu žemyn, nedrąsiai, bet užtikrintai vėl pažvelgiu į ją. ha, žemas tonas ir vaivorykštės apie nepaprastus tolius, vyniojasi aplink jos garbanas. O aš vis bijau, šiek tiek banaliai, bet bijau. Randu šypseną danguje, tame pačiame, kur paskutinį kart kalbėjau su žvaigžde.
Galbūt ir keista... Savotiška akimirka saulės, kai purto karštas šaltis, kojos pirštų galiukai vaidina dramoje dviems, pasaulis sukasi, o jo kompozicijos griūna į vandenį it kokia uola. Rodės nepajudinama, kaip atspindžiai veidrodyje.
Šiek tiek banaliai šypsotės, šiek tiek banaliai bijote, šiekt tiek banaliai ir rašote. Atrodo, kad daug kas jau kažkur girdėta. Nepaisant to, susiskaito jaukiai. Net labai.
Tekstas yra stiprus, kai perskaitai, pakeliui randi kelias gramatikos klaidas, bet į viską nusipjauni, nes ten tokia istorija ir taip pateikta, kad pagalvoji: wooooooh, aš irgi noriu taip rašyti. Soriukas, kad atsakiau ne į man skirtą klausimą;]
Tekstas, būtent, viršuj turim tekstą - ne kūrinį, ne ištrauką iš kūrinio, bet tik tekstą, tokį visai gražiai apipavidalintą, bet tik tiek. Aišku, viskas priklauso, kokios buvo autoriaus užmačios jojo (teksto) atžvilgiu. Ar autorius užmačių apskritai turėjo???
" nedrąsiai, bet užtikrintai" - visgi apsispresti reiketu, nedrasiai ar uztikrintai, nes abu kartu disonuoja.
Zinai, istikro as cia su konkreciu pasiulymu. Vietoj pasikalbejimu su zvaigzde, gal is pradziu nepamaisytu pasimankstinti kalbeti su kazkuo zemiskesniu: kiemsargiu, sunim, na gal tiktu ir batu spintele - is esmes galima su visais, kam galioja zemes traukos desnis. ;]