Sapnų vedlys. Laisvės skonis III

Mane pažadina kažkieno buvimas kambaryje. Tebūnie čia ir superinės turto klasės vieta, bet apie privatumą jie, kaip suprantu nėra girdėję.
- Labas rytas, ponaiti. Tikiuosi, kad išsimiegojote gerai? Aš Sanija, Jūsų kambarinė. Šeimininkė pageidauja, kad pusryčiautumėte su ja.
- O aš pageidauju, kad išeitum. – atkertu žiovaudamas. – Ar šitam lygyje niekas nemoko, kad sergantiems reikia ilsėtis?
- Atsiprašau, ponaiti, bet taisyklės griežtos. Pusryčiai devintą ryto.
  Besirąžydamas ropščiuosi iš lovos. Ignoruodamas merginą einu į vonios kambarį, nusiprausiu, grįžtu atgal. Ji vis dar kambaryje. Atsidarau spintą, mano drabužių nei kvapo. Tik šilkiniai, išmarginti ir absurdiškai brangūs kostiumai.
- Ei, kur mano rūbai?
- Tie juodi ir apdriskę, ponaiti? Štai čia, aš tuojau juos išmesiu.
- Tada aš išmesiu tave pro langą. – išsitraukiu savo drabužius iš šiukšliadėžės. – Kas tau leido lįsti prie svetimų daiktų?
- Na aš pamaniau, kad norėsite...
-Būk gera, nemanyk. Tau tai siaubingai sekasi. Kitą kartą pasiklausk. Dabar padaryk paslaugą ir nubraižyk kelią nuo čia iki valgomojo. – mergina išpučia akis. – Taip taip, aš nejuokauju. Paimk lapą, šratinuką ir nubraižyk planą. Šitas namas kokių keturių kvartalų dydžio, tad plano man prireiks.
    Sutrikusi mergina vykdo nurodymą, aš apsirengiu ir susišukuoju. Matau, kaip ji norėtų man padėti, bet bijo klausti. Nejau šitie turčiai ir rengiasi su pagalba?
Su planu valgomąjį randu per dešimt minučių. Be jo turbūt nei vakarienei nespėčiau. Meira sėdi prie ilgo stalo, nusišypso pamačiusi mane.
-Labas rytas. Kaip miegojai?
- Trumpai. – burbteliu ir klesteliu į kėdę šalia jos. Matau, kaip dėl mano elgesio raukosi tarnaitės.
- Ar todėl ketini išžudyti mano personalą? – krizena sena draugė.
- Tik tą dalį, kuri pažeidinės privatumo teises, kels absurdiškai anksti ir grobs drabužius.
- Atleisk, aš jų neįspėjau, kad tu iš kitos planetos.
- O manęs neįspėjai, kad čia kalėjimas, kur niekas neturi jokių teisių. – žvalgausi po stalą ieškodamas konors panašaus į pusryčius. Meira kažką sušnibžda tarnaitei į ausį, ši tuoj pat dingsta už durų.
- Taip jau yra. Kuo daugiau pinigų tuo mažiau pasirinkimo teisių.
Įeina jau matyta tarnaitė su padėklu. Ant jo didžiulis puodelis kavos ir lėkštė su senoviškai keptu omletu.
-  Ir tu dar norėjai, kad čia gyvenčiau? – kimbu į pusryčius.
- Norėjau tau paties geriausio....
- Ir davei. Tą sekundę, kai mane paleidai.
Abu kurį laiką tylime. Pakilę nuo stalo be žodžių einame į dvynių kambarį.
Įėjęs į kambarį iškart atsikratau tvarsčių.
- Kodėl juos nusiimi? – Meira jau užėmė vietą ant kėdės kambario kampe. Tanarijas lyg statula ramsto sieną.
- Juk ten jų nėra. – atsisuku į miegančias merginas. Atsigulu lovoje tarp jų, suimu jų rankas. Seselė suleidžia migdomųjų.
- Ei. – rikteli draugė prieš pat man užmerkiant akis. – pasakyk joms, kad duosiu tai, kas geriausia. Kad ir ką tai joms reikštų.
- Pradžiai suplėšyk jų dienotvarkes, - šypteliu.
Miegas ateina tuoj pat. Garsai nutyla, mano sąmonė neria į kelionę.




  Atmerkiu akis miške. Puikus medžių ir žolės kvapas tikra atgaiva. Atsisėdu, žvalgaus. Esu netoli nuo tos vietos, kur aną kartą išnykau. Dvynių čia nei ženklo. Patikrinu duomenis laikrodyje. Man pasisekė – jos vartų pusėje. Patraukiu taškelių link. Kol turiu laiko apžiūriu mišką. Medžiai šimtamečiai, visi vešlūs, tvirti. Yra ir nukritusių, bet jie lyg padėti ranka. Atplyšusi žievė, drevės. Viskas lyg iš paveikslo. Nėra nei šiukšlytės. Visi krūmai yra ten, kur geriausiai atrodo. Lyg mišką būtų modeliavęs dizaineris. Čia gera. Beveik tobula.
  Ima lyti. Vėl. Nekreipdamas dėmesio einu toliau. Staiga laikrodis ima pypsėti. Taškeliai čia pat. Abi jos čia. Artėja. Sustoju ir imu žvalgytis. Iš krūmų lyg kulka išneria Anika. Vėl taikosi į kojas. Neišdegs. Atšoku atgal, aikteliu perstipriai primynęs sužeistą koją. Už nugaros sujuda krūmai ir Serijos kanopos vos nekliudo mano galvos. Parkrentu ant žemės. Jos taikosi mane nužudyti. Nebegaliu tiesiog ignoruoti puolimų. Atsistoju, įsiklausau. Krūmai, šuolis, rudas kailis, prašvilpęs pro mane. Vos po sekundės Seria vėl šoka ant manęs. Šį kartą aš nebėgu. Mano kūnas ima keistis taip išgąsdindamas gyvūną. Ji atšoka. Po kelių sekundžių laukymėje stovi tik vienas padaras – juodas vilkas. Išnaudojau beveik visas sapnų keitimo galimybes šiam pavidalui įgauti. Tuoj pažiūrėsim ar buvo verta. Imu uosti orą. Surandu jų kvapus. Imu sekti. Girdžiu kaip priekyje šnara krūmai, lūžta šakelės. Jos bėga nuo manęs. Imu vytis. Šitaip bėgti nuostabu. Visas kūnas prisipildo adrenalino. Jaučiuosi gyvas, laisvas, galingas. Imu suprasti buvimo čia priežastis.
Prisiveju jas gana greitai. Merginos ima keisti kryptis, mėgindamos mane suklaidinti. Pastebiu, kad nors ir nuolat pasuka jos laikosi vieno kelio. Stengiuos neišklysti iš jo. Susilyginu su Anika, bėgame koja kojon.
- Prakeiktasis. – šnypščia ji. Pasirodo gyvūnų kalba čia universali.
- Žudikė, - atkertu peršokdamas krūmą.
Tai suerzina lapę, ji didina greitį, stengiasi atitrūkti. Seria šoka ant manęs mėgindama jai padėti. Instinktyviai iššiepiu dantis, kandu jai į koją. Elnė krenta ant žolės. Sustoju prie jos. Mergina bando atsistoti, bet suklumpa. Be pagalbos ji nepajudės. Atsargiai prisiartina Anika.
- Paleisk ją. Tau jos nereikia.
- Tai jau šnekamės? – atkertu. – Ar vėl bandysi mane nužudyt?
- Aš gyniau tai, kas man brangu.
- Ir pamiršai pasiklausti, ar ketinu tai atimti.
- Tu vedlys. Tu čia tam, kad atimtum iš mūsų mišką.
- Jei žinai kas aš tai žinai ir tai, kad čia sapnas.
- Taip. Ir apie vartus žinom. Tik mes niekur neisim.
- Gerai.
Mergina krūpteli. Turbūt tikėjosi karo, jėgos naudojimo, įkalbinėjimo.
- Kaip tai?
- Va taip tai. Aš išvedu tuos, kurie pasiklydę arba įkalinti. Jūs puikiai žinot, kur esat ir sėdit čia savo noru. Neturiu ką čia veikti.
- Oho. Negaliu patikėt, kad motina rado vedlį su sąžine.
- -Motina nerado. Teta Meira rado.
Lapė nustemba, mėgina kažką sakyti, bet Seria suinkščia ir netenka sąmonės. Turbūt užkabinau gerokai perstipriai.
  Anika prišoka prie sesers, mėgina ją pajudinti. Ši neatsibunda. Matau, kaip lapė puola į paniką. Netaręs nei žodžio atsistoju, prieinu prie vieno iš nukritusių medžių, dantimis lupu žievę. Lapė smalsiai mane stebi. Pasistengęs gaunu nemažą tvirtą lakštą, tinkamą gabenti elnei. Atitempiu jį iki kritusio gyvūno. Apėjęs aplink snukiu mėginu užversti Serią ant lakšto. Nebeturiu galimybės atsiversti į žmogų, tad teks suktis su tuo, ką turiu. Gyvūnas susmunka ant medžio žievės. Anika vis dar mane stebi.
- Kur ją tempt? – klausiu.
- Ką?
- Klausiu kur ją tempt. Ar jūs miegat kur papuola? Reikia ją pradžiovint, kad negautų uždegimo ir sutvarkyt koją.
- Koks tau skirtumas, kas jai atsitiks?
- Nemažas, turint galvoj, kad aš su sąžine. Mane atsiuntė perduot žinią, o ne žudyt, kaip elgiasi kažkurie čia esantys.
- Ko tu užsikirtai su tuo nužudymu? – lapė šiepia iltis.
- Nes mirė nekaltasis. Jis dirbo savo darbą, o jūs per savo skubėjimą ir karštus būdus jį nužudėt.
- Sapne, kas gi čia tokio?
- Naujiena tau. Miršti čia – miršti realybėj. Ir atvirkščiai. Tai gi jūs žmogžudės.
Lapė sutrinka, nudelbia akis Kelias minutes tiesiog spokso į žolę.
- Nori  pasakyt, kad jis visiškai negyvas? Visam laikui?
- Ne, pasiėmė atostogas, kad galėtų būt sudegintas. – Kur man tempt Seria, kol Meirai neprireikė degint ir jos?
Anika krūpteli.
- Tenai- parodo pasukdama galvą. - Už kalvos.
  Dantimis suimu žievės kraštą, atbulas einu tikslo link. Na ir sunki ta Seria. Lapė mane stebi, lyg netikėdama tuo, ką darau. Paskui tylėdama prisijungia. Judame tylėdami. Nors sustojame kelis kartus mergina stengiasi į mane nežiūrėti. Galiausiai pasiekiame nedidelę olą. Išsekę nusipurtome. Lietus mus permerkė, Serią taip pat. Išbėgu į lietų, nuplėšiu dar vieną, truputi mažesnę žievę. Renku sausus lapus, samanas, dantimis dedu ant žievės. Paskubomis tempiu į olą, išverčiu ant akmens. Po dešimties minučių oloje jau yra gana solidi lova. Snukiu bandau nuversti ant jos elnę. Anika šį kartą man padeda. Alsuodami sugulame ant akmens.
- Kam jai lova, ji juk elnias. – klausia paauglė.
- Ant akmens šalta, ji gaus uždegimą. Samanos sulaiko šilumą, taip pat sugers drėgmę iš jos kailio. Dabar beliko sutvarkyti koją.
Atsistojęs akimis apžiūriu mišką. Džiugu, kad jos nepamiršo sutverti ir trauklapių. Nubėgu, atnešu keletą jų dantyse. Taip pat prikasu durpių purvo, atnešu jį ant plačių lapų.
- Ką darysi? – Anika nepatikliai stebi, kaip maišau purvą su trauklapiais.
- Gydysiu. Lapai sustabdys kraują, purvas padės užsitraukti žaizdai ir neprileis musių.
- Bet juk purvas blogai. Žaizda užpūliuos.
- Žmogui blogai, gyvūnui nelabai. Senovėje, jei gyvūnas būdavo sužeistas jis išsivoliodavo purve. Randas likdavo, bet purvas neleisdavo nukraujuoti, saugojo nuo musių. Po tokios procedūros gyvūnas išgyvendavo arba ne. Bet tai yra geriau negu nieko.
- Palauk. Kai aną kartą čia buvai, aš susižeidžiau. Paskui pasidarė geriau, nes kažkas realybėje man padėjo. O tai reiškia, kad padės ir dabar.
-Abejoju. – atsigulu ant akmens, stebiu už olos ribų šėlstantį lietų.
- Kodėl?
- Kažin, ar kasnors ten realybėj moka gydyt vilkų, kurie jau senai nebeegzistuoja, įkandimus.
- Tu moki. Žinai, kokie yra vilkai, žinai ką daryt, žinai senovę. Grįžk ir pamokyk juos.
- Ir palikt tave vieną su ja? Jei ne aš ji dabar gulėtų viduryje miško, permirkus ir nukraujavus.
- Jei ne tu ji nebūtų sužeista, prakeiktasis! – ji pašoka, akys žybčioja.
- Na ne aš bandžiau nuspirti jai galvą, o ji man. Mėginau pasišnekėt, o jūs mane puolėt.
- Mes gynėm savo laisvę!
- Laisvę? Kokią dar laisvę? Mišką, kurio nepažįstat? Galimybę palakstyt po išgalvotą žolę? Ar nuolatinę baimę, kad kasnors iš jūsų visa tai atims? Kiek dar vedlių žudysit?!
- Kiek reikės. Tai mūsų miškas, mūsų laisvė.
- Mėšlas čia o ne laisvė. Tavo sesuo miršta o tu tegali gulėt sumautoj oloj ir spoksot į ją, nes net nežinai kuo padėt. Plius ten realybėj jūsų amžinai nelaikys. Jei ir toliau žudysit Vedlius jus tiesiog užmigdys amžinu miegu. Mirsit ten, mirsit čia. Va ir baigiasi jūsų laisvės ribos.
- Kaip tai užmigdys?
- Tu ką, požemy sėdėjai? Jei Vedliai negali gražint miegančiųjų, giminės atlieka eutanaziją.
- Bet taip negalima. Jie mus myli...
- O jūs jų ne.
- O už  ką mylėt? Už šaltumą, apatiją, vertimą jų norų vergėm? Už sužalotas vaikystes ir pavertimą gražiom lėlėm?
- Tai kokio velnio leidotės? Reikėjo priešintis.
- Lyg tai būtų taip paprasta. Ateini ir pasakai, kad nenori to ir ano...
-Na man pavyko.
  Lapė atsisuka, žiūri man į akis. Specialiai ignoruoju jos žvilgsnį, apsimesdamas, kad stebiu mišką. Noriu sukelti įspūdį, kad spręsti gan lengva. Mergina turi suprasti, kad pati yra atsakinga už situaciją.
- Tu? Buvai turtuolis? Ir pabėgai? Nuo ko?
- Nebėgau, o išėjau. Tiesiog nuėjau pas Meirą ir pasakiau, kad viskas aplink mane dusina, kad mieliau mirsiu, nei gyvensiu taip. Kad toks gyvenimas man kančia.
-Meluoji. Teta Meira neturi vaikų.
- Bet turėjo globotinį. Tiksliau augintinį. Dresavo, mokė, auklėjo. Ir... Nieko neišėjo. Berniukas iš žemutinio lygio taip ir liko neišauklėtu, valgančiu šlamštą ir atrodančiu kaip valkata vaikinu. Ir Meira suprato. Paleido mane. Paleistų ir jus, jei būtumėt pasikalbėję. Bet neturėjot tam drąsos. Ech, paradoksas. Turit drąsos žudyt, bet nesugebat pasikalbėt su artimaisiais.
- Pasikalbėt? Tu gal kvailas?! Nejau manai, kad kasnors tam auksiniam pragare mus suprastų? Kad kam nors rūpi? Ten nėra nieko, visiškai nieko, kas būtų mums artima.
- Net ir Tanarijas?
Mergina krūpteli, susiraukia.
- O ką Tanarijas? Jis tarnas. Daro tai, kas pasakyta. Nė velnio jam nerūpim.
Neišlaikęs šoku ant lapės. Ji strykteli atgal, bet prispaudžiu letena jos uodega. Mergina parkrinta. Jos akyse matau savo iššieptų nasrų atspindį.
- Tu kvaiša! Tas vyras dėl jūsų turbūt nemiegojo nei vienos nakties. Jis tiesiog gyvena ant kėdės prieš jūsų lovą, o kai nesėdi ant jos tai slankioja po rūmus kaip koks vaiduoklis. Ir Meira visas akis dėl jūsų išverkė. Galbūt jūsų tėvai ir nemiršta iš sielvarto, bet tai nereiškia, kad nusispjaut visiems. Pasakyk man, kuo tu geresnė už visus tuos, kuriuos niekini? Savanaudė, nedėkinga, akla. Matai tik tą, ką nori matyti, o kai kasnors nesigauna pabėgi. Nejau manai, kad sėdėsit šitam miško paveiksle amžinai? Ar kad viskas išsispręs be jūsų? Jūs tiesiog vieną dieną išeisit pro vartus ir pasaulis bus toks, kokio norit. Tu paskutinė kvaiša, Anika. Jūs abi tokios. Pasirodo auksiniam narve jus išauklėjo nuostabiai, nes širdis tikrai praradot.
  Lapės snukiu ima bėgti ašaros. Atsitraukiu, leisdamas jai pabūti su savimi. Gyvūnas susiriečia olos kampe, matau, kaip virpa ir trūkčioja rudas kailis. Praeina kelios minutės.
- Jei išėjai, kodėl tu čia? Kaip teta privertė tave tai daryti?
-Manęs nevertė, o paprašė. Aš Vedlys, toks mano darbas. Tiesiog draugystės vardan suteikiau šiam atvejui pirmumo teisę.
- Draugystės? – lapė spokso išpūtusi akis.
-Aha. Meira man nieko blogo nepadarė. Tiesiog davė tai, ko jos manymu man reikėjo. Po to suprato, kad esame skirtingi ir leido man būti savimi. Jokių pykčių ar nuoskaudų.
- Bet jei ji vertė daryti tave tai, ko nenori argi ji ne priešė?
Imu juoktis. Na bent jau mėginu tą daryti, o gaunasi kažkas tarp lojimo ir urzgimo.
- Tie, kas verčia daryt, ko nenori tau priešai? Na tada aš turėčiau išžudyt viską nuo žadintuvo iki mokesčių ministerijos.
- Tai kodėl tai vadinama laisve, jei vis tiek darai tą, ko nenori?
- Tai ne laisvė, o atsakomybė. Valai namus, nors nenori. Skalbi drabužius, nors nenori. Plauni indus, nors nekenti to. Tiesiog iškeiti vieną nelaisvės formą į kitą.
- Tai kodėl išėjai iš Meiros, jei nesi laisvas?
- Kančia plauti grindis ir indus man pasirodė mažesnė už kančią pietauti su kaklaraiščiu. – abu sukrizename, - Tad dabar gyvenu žemiausiam lygyje, geriu šlykščią kavą ir nekenčiu žadintuvo.
- O kur tame laimė?
- Iki pusiaudienio vaikštau su pižama, savo urve esu tik aš vienas, langai uždengiami jei to noriu aš ir visada rengiuosi tai, ką noriu aš. Plius išvengiu šlykščių pobūvių ir mano butas tokio dydžio, kaip jūsų spinta. Bet užtat viskas tame bute man miela, pažįstama, jauku. Tad dabar jūsų laikas rinktis ko iš tiesų norit.
- Noriu mažo jaukaus kambarėlio. - pasigirsta iki šiol negirdėtas balsas. – Seria stebi mus nuo samanų lovos. Prieinu prie jos.
- Kaip tu? – Anika šoka prie sesers.
- Man silpna. Noriu gerti.
Anika pažvelgia į mane sutrikimo kupinu žvilgsniu. Atsidusęs atsistoju, sukandu žievės atplaišą, nunešu prie vietos, kur pro uolas lašnoja vanduo. Leidžiu prilašėti į žievę. Atsargiai atnešu iki elnės guolio. Ši dėkinga ima atsargiai gerti. Numalšinusi troškulį pažvelgia į seserį.
- Vedlys teisus. Mums nereikia miško. Čia nevyksta gyvenimas. Mes nieko neišmokstam, nevyksta nieko naujo. Čia kaip stovintis vanduo.
- Ne ne ne. Juk čia viskas mūsų, viskas taip, kaip norim.
-Būtent. Viskas kaip nori. Nieko naujo, nieko netikėto. Viskas suplanuota. Tai dar vienas kalėjimas, Anika. Čia mes būsim dar nelaimingesnės nei buvom ten, realybėj.
- Nesuprantu. Kaip gali nenorėt, kad viskas būtų taip, kaip nori?
Seria sunkiai atsidūsta.
-Anika, pagalvok. Rytoj čia viskas bus taip, kaip šiandien. Ir poryt. Ir kitą savaitę. Kaip smuiko pamokos. Atsimeni, kaip buvo įdomu, kai tik pradėjom? Atrodė kaip iššūkis, kaip žaidimas. O paskui mirtinai atsibodo. Taip bus ir čia. Tiesa sakant jau yra, - elnė nusuka akis nuo sesers.
Lapė nuleidžia galvą, nukiūtina į kampą. Spokso į grindis.
Mano laikrodis ima pypsėti. Liko visai nedaug. Pašoku ant kojų.
- Kur vartai?
- Ką?
- Kur vartai? Jei einat iš čia tai dabar. Arba aš dingsiu, o jūs liksit vienos. Tu negali jos prižiūrėt viena, Anika. Dabar arba niekada.
Seserys susižvalgo. „Prašau“ be garso taria Serijos lūpos.  Anika linkteli.
- Ten, olos gale yra skylė. Vartai joje.
Prišoku prie Serijos, kišu snukį po ja. Užsimetu ant pečių. Anika atsistoja šalia, prilaiko seserį. Abu bėgame link skylės. Jaučiu, kaip laikrodis traukia mane į realybę.
-Duok dar sekundę, sumautas daikte... – meldžiu suvokdamas, kad tai kvailystė. Ir jis duoda. Neriame į duobę. Pasijuntu lyg pučiamas galingo ventiliatoriaus. Paskui viskas aptemsta.





  Lėtai prasimerkiu. Aplink triukšmas, sujudimas. Pažvelgiu į šoną. Anika dairosi po kambarį. Kitoje pusėje daktarai apspitę Serią. Atsisėdu. Meira vis dar sėdi ant kėdės. Šypsosi. Žinau, kad po ta šypsena verda visas kalnas emocijų, bet ji pernelyg santūri jas rodyti. Šalia jos stovi Tanarijas. Jo veidu rieda džiaugsmo ašara. Atsikeliu iš lovos. Seselė mėgina mane apžiūrėti, bet griežtas Meiros žvilgsnis ją sustabdo.
- Išgyvens. Ne mažas vaikas, - sukrizena sena draugė.  Man išlipus prieina ir apsikabina. – Ačiū, - šnibžda į ausį.
- Tau visada. – atsakau. – O dabar leisk pabėgt nuo triukšmo ir minios.
- Bėk bėk. Tik nepamiršk pakeliui pasiimti kredų.
- Meira, - susiraukiu.
- Ką? Aš tik moku už paslaugas, kaip ir priklauso klientui.
- Jei rasiu per daug, ateisiu ir gražinsiu, supratai?
- To ir tikiuosi, vaikeli. Nes jei nebūsi skolingas išvis čia nesirodysi, - mirkteli.
  Sekundei susimąstau. Ji teisi. Jei ne reikalai manęs čia ir su ginklu nenuvarysi. Nors reikėtų. Meira juk draugė, ilgisi manęs. Ne jos kaltė, kad mane vemt verčia jos namų dizainas. Nusišypsau.
- Žinai ką? Aš pažadu lankyt tave dažniau, jei sugebėsi man rast spintos dydžio kambarį ir neįleisi ten tarnų, kol neišvažiuosiu. Tinka?
- Tik tiek? Ko prieš keletą metų nesakei? Būčiau tau įrengus kokią kišenę ir tarnų per pusšimtį metrų nepaleisčiau.
- Vadinasi sutariam?
Draugė linkteli. Išeinu pro duris. Sustoju atsisuku.
- Meira?
- Ką? – atsisuka truputi sutrikusi.
- Ir nepamiršk, kad mėgstu bjaurią kavą bei šlykščius sumuštinius.
Abu nusijuokiam. Ji pažada būtinai kasdien patiekti bjauriausią pigią kavą ir daugiasluoksnių sumuštinių.
-Meira. – kosteliu. – Ačiū, kad tada stengeis. Nors ir klydai, tavo gerumo, nepamiršiu niekada.
Man nueinant draugė nusisuka. Žinau, jos skruostu rieda ašara. Šitą sakinį reikėjo pasakyti jau senai, kai išėjau aną kartą. Bet tada dar buvau perkvailas suprasti, koks esu laimingas ir mylimas.
Netoli kambario mane prisiveja Tanarijas.
- Atleiskit, sere. Norėjau jums padėkoti, kad gražinote ledi. Kaip galėčiau jums atsidėkoti?
Žvelgiu į tarno veidą. Atsispindi džiaugsmas, palengvėjimas, dėkingumas. Lyg būčiau nuėmęs jam grandines. Netgi atrodo jaunesnis.
- Padaryk paslaugą, Tanarijau. Išmokyk ledi skalbti, virti valgyti, tvarkyti namus. Ir kai jos pramoks niekada nebedaryk to už jas. Išmokyk jas būti savarankiškom, ryžtingom ir siekti gyvenimo tikslo.
Iš pradžių liokajus sutrinka, paskui šypteli.
- Klausau sere. – apsisuka ir grįžta į dvynių kambarį.




Kraunuosi daiktus. Į krepšį kišu skurdžią drabužių pamainą, kai pasigirsta beldimas.
- Įeikite. – atsisuku.
Prieš mane stovi dvynės. Anika, su langete ant rankos ir Seria, sutvarstyta koja. Abi mūvi džinsus, vilki skirtingų spalvų megztukus.
- Sveikos. Užeikit. Aš nebesikandžioju.
Visi nusijuokiame. Merginos žvalgosi po mano sandėliuką.
- Tai štai kaip atrodo neturtinga laisvė...
- Nejuokaukit, - suprunkščiu. - Čia rūmai. Mano urvas trigubai mažesnis ir labiau sujauktas. Beje turi jis tik vieną langą. Užsukit kada.
- Ne, ką tu. Teta sakė, kad nekenti, kai svečiai veržiasi į tavo erdvę.
- O jūs ir nesat svečiai. Jūs draugės. O kaip jūs laikotės? Ar kas pasikeitė?
- Na mes apsikirpome taip, kaip norėjome. Išmetėme visus drabužius, prisipirkome naujų. Dabar tarnai mus pamatę raukosi, bet teta greitai pastato juos į vietą. Ji sakė, kad mes tokios jai patinkam labiau.
- Ją visada traukė laukinukai, - mirkteliu. - O beje, kur ji? Noriu atsisveikint.
- Ji atsiprašė ir sakė, kad nedalyvaus. Negali, sakė suprasi kodėl. Sakė, kad pasimatysite, kai vėl atsibastysi iki jos auksinio narvo.
Nusišypsau. Meira nekenčia atsisveikinimų ir kitų sentimentų. Jai persunku išlikt santūriai, o verkt gėda. Tokia jau ji yra, mano senoji draugė.
- O kur dėsitės jūs pačios? – užsimetu ant peties krepšį, toliau šnekamės eidami.
- Tanarijas mus pasiims į Evanlo salas. Ten jis turi namuką, kaip pats sakė. Prašė, kad padėtume sutvarkyti. Dar pažadėjo išmokyti amatų. Nekantraujam pradėti. Teta sakė, kad jei nepasiseks, galėsim visada sugrįžt, bet nemanom, kad teks. Kai pramoksim gyvent savarankiškai norim pakeliaut. Pamatyt tikrą pasaulį, ne paveikslą.
- Tai geras sprendimas. Dabar svarbiausia pastangos ir ryžtas. Nepamirškit, kad vien tik laimės nebūna ir nebėkit nuo rūpesčių.
Staiga sustoju, žvalgausi po koridorius, mindžikuoju.
- Kas yra? – sunerimsta dvynės.
- Ieškau išėjimo.
Merginos pratrūksta juokais.
- Jis ten, po kaire. Klausyk, kaip čia išeina, kad tu nuostabiai orientuojies senoviniam miške, bet pasiklysti paprastam dvare?
- Turbūt aš nesutvertas dvarams. O miškas mano kraujyje. Juk aš laukinukas, - tariu žengdamas pro begalinio pločio duris.
    Man nueinant merginos mojuoja nuo laiptų. Tokios panašios, bet kartu ir tokios skirtingos. Truputi paėjęs stabteliu, atsisukęs pakeliu galvą, žvelgiu į vieną iš begalės balkonų. Senoji draugė stebi mane pro langą. Nors nematau, bet žinau, kad jos skruostu rieda ašara. Manuoju taip pat.