Sapnų galia. Įžanga

Šviesa tunelio gale blėso. Pasidarė tamsu. Liko tik prisiminimas apie dangišką šviesą juodžiausio iš visų matytų tunelio gale ir kažką jos ten laukiantį. Nina pabandė atsimerkti ir nustebo kiek prireikė jėgų, kad tai padarytų. Tai buvo keista. Ji jautėsi prastai. Daug prasčiau nei bet kada anksčiau yra jautusis.
Ji įsiręžė rankomis į lovą ir pabandė atsisėsti. Nepavyko. Išsekęs kūnas nenorėjo klausyti. Nina pabandė dar kartą. Buvo taip įsijautusi į savo veiklą, kad akimirką nepastebėjo kas dedasi aplink. Praradusi viltį mergina apsidairė. Nesuvokė kiek laiko praėjo nuo tada kai ši atsimerkė. Ar seniai? Ir kur ji? Ne, ne savo kambaryje. Kietoje, nepatogioje lovoje. Lovoje su metalo grotelėmis kojūgalyje. Kambarys skendėjo tarsi kokiame ūke ir ji suprato. Kad tai, ko gero, nejautros padarinys. Tačiau nemalonus. Ne taip, kaip tame sapne, kuriame jos kažkas laukė ir kvietė eiti į šviesą.
Nina vos nepradėjo klykti, kai pajuto, kad kažkas suspaudė jai ranką. Ji užsimerkė kad išsklaidytų baimę ir vėl nustebo kiek daug jėgų reikia, kad atsimerktų/ kai akyse tvyrojusi migla išsisklaidė, mergina suprato, kad yra palatoje. Paprastoje. Žalsvos ligoninės žaliuzės. Baltas lovos apklotas. Kriauklė kampe. Nejautra išgaravo. Ji aiškiai matė aplink esančius daiktus.
Keista, bet iš pradžių matė tik daiktus ir tik paskui pastebėjo aplink jos lovą susibūrusius žmones. Mamą, tėtį, Emą ir galiausiai Matą. Visi stovėjo, tarsi būtų nerimąstingai žingsniavę po palatą ir staiga sustingę, lyg statulos, vos ši atmerkė akis. Jie atrodė baisiai. O ji pati? Jei jie atrodė taip prastai, kaip atrodė ji pati?
- Nina? - pratarė mama, nedrąsiai žengdama artyn ir tiesdama ranką. - ar viskas... kaip tu?..
- Mama.
Jos balsas skambėjos siaubingai. Tyliai ir dusliai, tarsi iš kapo duobės, tačiau padarė nenusakomą įspūdį. Tėtis iškvėpė sulaikytą orą, mama susvyravo, tad jis sugriebė ją už pečių ir pasodino į kėdę. Ema tyliai pravirko, o  Matas suklupo prie lovos ir sučiupo Ninos ranką.
- Sveiki. - tarė ji ir apsilaižė sukepusias lūpas.
- Atleisk. Aš taip... aš nerimavau... kaip tu? Kaip jautiesi, Nina?
- Nežinau. Viskas keista, negaliu to apibūdinti.
Sutrikę, abejonių kupini žvilgsniai klaidžiojo aplink.
- Skauda?
- Ne. Taip... - atsidususi pratarė. - Kas atsitiko? Viskas taip keista, negaliu nieko atsiminti...
- Gydytojai mums sakė, kad tau šokas, kad kurį laiką gali nieko neatsiminti.
- Bet šviesa tunelio gale... manęs ten kažkas laukė... - Nina krūptelėjo. - Aš vos nemiriau, tiesa?
Mama su tėčiu susižvalgė. Matas spustelėjo jos ranką.
- Viskas gerai, Nina. - prakalbo mama. - Turi ilsėtis, tau negalima pervargti.
Nina pajuto, kad vėl ima snausti ir pasistengė nuvyti miegą šalin.
- Aš juk viską prisiminsiu, tiesa?
Stojo nejauki tyla ir Nina ėmė svarstyti ką pasakė ne taip.
- Mes nieko tikrai nežinome. Bet viskas bus gerai.
- Žinau, mamyte, - atsiliepė Nina ir pravirko. - tai nesvarbu, aš tai žinau. Viskas bus gerai.