Neišgalvotų nuodėmių malda

    Pagaliau girtas vakaras seilėjas ir skeryčiojas, 
    Užgesinęs žvakes ir išvaikęs iš parko poras —
    Kiek gi galima melstis šilkais grakštų stalą užklojus
    Ir tik vyno kvapu elegantiškai erzint lūpas.
    Vienąkart turi stūgaut paklaikęs vilkų karavanas,
    O padangę užliet kruvinais atšvaistais kvaitulys
    Ir kartoti išlindęs karalius iš mano kišenės,
    Kad tapau neprasmingos nakties geidulių karvedys.
    Pagaliau nevalysiu savęs ir kitų negailėsiu,
    Eisiu kristi į žolę nešvarią, į guolį nakties vabalų —
    Net paskęsti tą vakarą pelkėje laumių norėtųs,
    Kad kitais vakarais nereikėtų vėl kurti maldų.