Aš laukiau tavęs

Ten aš laukiau tavęs ir tylėjau,
Ir masčiau apie mudu abu,
Kai mėnulis per dangų riedėjo
Tuo žvaigždėtuoju paukščių taku.

Aš rymojau ten vienas prie kelio
Ir dangus net gailėjo manęs.
O mėnulis tik švietė, spindėjo...
Taip rymodamas laukiau tavęs.

Nes žadėjai tu man, jog ateisi,
Ir kad būsim mes mudu kartu.
Aš vis laukiu ir laukiu, tikiuosi,
Kad ateisi šiuo kaimo keliu.

Pasirodysi tarsi iš rūko
Ir mėnulis tau kelią nušvies,
O ir žvaigždės – dangaus karoliukai
Nusileis tuoj ant tavo peties.

Bet gi kur tu? Sakyk man, brangioji!
Gal paklydai kely pas mane?
Na gi kur tu esi, o, mieloji?
Kaip aš noriu matyti tave.

Kaip aš noriu matyt tavo veidą
Ir pajausti, kad tu vėl šalia.
Aš vis laukiu ir laukiu, tikiuosi
Bent dar kart pamatyti tave.

Taip aš laukiau tavęs prie to kelio,
Ir meldžiau aš dangaus taip ilgai,
Kai pakilo galingasis vėjas
Ir pradėjo lyti nūnai.

Neturėjau, kur slėptis nuo vėjo,
Nežinojau, kur bėgt nuo lietaus,
Tad stovėjau, stovėjau, stovėjau
Ir vis dar meldžiau aš dangaus.

Kol lietus mano plaukus vis plovė,
Dievas klausėsi mano maldų,
Pamačiau kažin ką tolumoj,
Pagalvojau: „Elena, tai tu! “.

Bet tai buvo tik baltas balandis.
Jis žvilgėjo nuplautas lietaus.
Ir kilnojo sparnus vis, plasnojo,
Vis plasnojo link tikslo svarbaus.

Ant peties jis man nusileido.
Supratau – jo tikslas, tai aš.
Ir žiūrėjo man tiesiai į veidą,
Aš stovėjau nuleidęs rankas.

Taip stovėjom mes lyjant tam lietui.
Aš laikiau jį savo delnuos,
Kai staiga, visai netikėtai
Prabilo balsu jis žmogaus.

„Aš tau žinią turiu ypatingą
Nuo Elenos tavo brangios“.
Pažinau aš tą balsą aistringą,
Jis merginos manos mylimos.

„Ji paprašė manęs atsisveikint,
Pasakyti, kad myli tave.
Bet turiu blogą žinią pranešti.
Ji tikriausiai nuliūdins tave.

Mirė moteris tavo brangiausia,
Dievas sielą pasiėmė jos.
„Neliūdėki“, ji sakė tau tyliai.
„Neliūdėki, prašau, niekados.

Ir nelieki tu ašarų savo,
Nesisieloki tu dėl manęs.
Aš prisiekiu – mane pamatysi
Tu pas Dievą aukštai danguje“.

Štai tada ji skausmą pajuto
Ir liga pasiglemžė ją.
Paskutiniai jos žodžiai tau buvo:
„Liki sveikas, aš myliu tave! ”.

Mano rankos sunkios nusviro,
Panarinęs aš galvą stovėjau,
Kai sužinojau, kad moteris mano
Į pasaulį kitą išėjo.

Aš pradėjau melstis Jam tyliai
Ir prašiau Elenai ramybės,
O balandis ant rankos tupėjo
Ir nieko nesakė, tylėjo.

Lietui lyjant aš vis dar stovėjau.
Negalėjau tylėti – verkiau.
Aš šaukiau naktyje josios vardą,
Nes žinojau – nematysiu daugiau.

Man gyvenime nieko nelinko,
Nė dienos nenorėjau gyvent.
Mano sielvarto niekas nemaldė,
Man norėjos tik verkti, vien verkt.

Ir girdėjau aš vien jos žodžius:
„Pas Dievą aukštai danguje“.
Kai radau aš peilį kišenėj
Ir nusprendžiau keliauti pas ją.

Prie širdies aš peilį pridėjau.
Nebijojau visai aš mirties.
Man tik viena, tik viena rūpėjo –
Pamatyti Eleną išties.

Ir susmigo peilis į širdį,
Mano kraujas nuplovė rankas.
O balandis pakilo į dangų
Ir nuskrido palikęs mane.

Pakilo baisioji audra
Ir lietus visą žemę užtvindė.
Taip liūdėjo ir verkė dangus...
Aš norėjau tave pamatyti.

Kai nušvito saulėta diena,
Jau manęs nebebuvo šioj žemėj.
Mano siela laiminga danguj
Jau žiūrėjo į tekančią saulę.

Patikėk, patikėki manim:
Tavo vardą balandis dar mena.
Pagaliau aš esu su tavim.
Patikėk – tave myliu, Elena!