memor, mano memor

Atsimeni, buvom vanduo ir molėto kranto ruožas. Tokie absoliučiai susiję. Neįmanomi vienas be kito.

Ir nakčia tu ateidavai pas mane, arba aš pas tave (jei tavo, brangioji, mamytė išeidavo budėti). Dukart pabelsdavau į vyšnine oda muštas duris, tu pakirsdavai iš devyniasdešimt devinto sapno ir atrakindavai... taip atskleisdama ir save, susivėlusiais šiaudaspalviais plaukučiais ir pilkšvu chalatu, basą, nuo chruščiovkės šalčio pašiurpusiom kojom. Nunešdavau tave prie virtuvės lango, iš kelnių kišenės išsitraukdavau tabako ir susukdavau tau saldžiausių nuodų, taip, brangioji, tų, kur vyšniom kvepėdavo. Pasilenkdavom pro langą, apačioj dūzgėdavo Savanorių prospektas (naktiniais autobusais ir odekolonu nuspalvintais 'nu čio, durak, idi... '), o viršuj spindėdavo milijardas žvaigždžių. Išpūsdavom suktinių dūmus kažkur šalia Grįžulo ratų, o mintyse į plaučius nuvesdavom visą galaktiką... Ši netrukus po visą kraują išplisdavo, o labiausiai - į širdį... Mylimiausioji mano, ar pameni, kaip abu susiglausdavome tavo pataluose? Kaip kutendavau tave, o tu krykštaudama sudraskydavai man nugarą savo burgundiškai raudonais nagais?

Šiąnakt tave kutena kažkas kitas. Ir aprūkai žvaigždes su kažkuo kitu taipogi. O aš rašau tau, meile, iš pilno Ryanair lėktuvo. Tuoj leisiuos pas anglus. Kad neberasčiau Savanorių prospekto. Chruščiovkių. Kad amžinos ūkanos uždengtų mano Grįžulą... Jis nebepasiekiamas. Nors ką čia meluoju... Ko gero, liksi mano kairėje pusėje. Įstrigusi aortoje. Trikdysi organizmo veiklą. Nes tu - vienintelė ir nepamirštama, mano mylimiausia kvailute šiaudaspalviais plaukais...