xxx

Gyvenimas slenka - debesys plaukia, ant stogo užsilikęs vanduo laša žemyn, žolė auga, bet niekas nuo to nesikeičia. Nei žolė nustoja augusi,  nei debesys plaukę, nei vanduo nuo stogo lašėjęs. Saulė tvieskia - na kodėl ji negali tik šildyti ir silpnai švytėti? Deja, tai vadinama vasara.
Einu gatve. Tas lašėjimas erzina. Danguje nesimato žvaigždžių. Laukiu nakties. Kai jos reikia - nesirodo, užtat įprastomis dienomis pasirodo dar neišėjusi. Sustoju. Prieš mane, tiesiai ant kelio, išdygusi nuostabi žibutė. Užminu ant jos ir toliau nužingsniuoju. Na ir kas? -sumindžiau žibuoklę. Taip, taip, „ji“ labai sunkiai dirbo, bandydama prasikalti beveik neįveikiamoje vietoje, tarp cemento nuolaužų, žinoma, nešė kažkam žinią. Na, aš ją gavau. Ji norėjo būti sumindyta. Jei ne aš, ji būtų sutrypta arba netyčiomis užminta kokio mažo vaiko, ar vaikėzo su nešvariais sportbačiais, o mano bent jau batai gražūs. Nors, galiausiai, manau, žibutė pati būtų nuvytusi - iš vienatvės. Neabejotinai. Sustojusi atsiremiu į elektros stulpą. Aplinkui, netoliese, plyti pieva, nusėta rugiagėlių, dobilų ir šiaip visokiausių žolių. Ant piršto nutupia drugelis - kopūstinis. Mielas. Neatrodo besiskiriantis nuo kitų, tačiau vis ne toks pat.
- Tavo akys gražios... kad ir kur jos pas tave bebūtų, - švelniai tariu drugeliui.
Iš manęs išsiveržia juoko pliūpsnis. Drugelis nuskrenda į šalia esančio kelio vidurį. Sustoja, lūkuriuoja, tarsi svarstydamas, ar grįžti pas mane. Aš jam šypsausi. Pasirodęs automobilis pritreškia drugelį prie priekinio stiklo ir nuvažiuoja, kaip ir anksčiau važiavo. Mano veidas vėl pavirsta į šaltą kaukę.
Gyvenimas žiaurus. Dar ir trumpas.